Pirmą kartą apie Chimamandą Ngozi Adichie išgirdau, kai kažkuriame socialiniame tinkle iššoko jos TED kalbos įrašas. Nuo to laiko labai norėjau perskaityti jos romanus, ir kas galėjo pagalvoti, kad, kol prisiruošiu, jie bus išversti į lietuvių kalbą ir juos skaitysiu lietuviškai. „Kinrožės žiedas“ – pirmasis šios rašytojos romanas, kuris ir pelnė jai tarptautinę šlovę.
Romano centre – turtinga šeima, kurioje dvi paauglės (kodėl bendruoju atveju mot. g.?) bando susivokti, kas vyksta bręstant ir joms, ir Nigerijos valstybei. Jau antrame romane (pirmą skaičiau „Pusę geltonos saulės“) išryškėja laisvo miesto ir nelaisvos šalies įtampa. Įvyksta perversmas, atsiranda ne tik prekių deficitai, didinantys visuomenės pasipiktinimą, bet ir intelektualių persekiojimas. Iš rašytojos biografijos žinant, kad jos mama ir tėvas dirbo universitete, kyla pagunda tuo ir aiškinti idilišką, nostalgišką pasakojimą apie laisvų intelektualių miestelį Nsuką, kuris būtų puikiai gyvenęs, jei ne baisūs politiniai įvykiai šalyje. „Pusėje geltonos saulės“ sutinkame laisvą porą, kurios namuose renkasi intelektualės, moterys siekia akademinės karjeros ir nesižvalgydamos atgal natūraliai, nedramatizuodamos nusimeta senosios visuomenės lūkesčius ir lyčių vaidmenis. Jeigu tiek daug dalykų keičiasi, tai kodėl nepakeitus ir šio? „Kinrožės žiede“ moteris akademikė taip pat yra gyvenusi dviejų lygiaverčių žmogų santuokoje, bet, sutuoktiniui mirus, gyvena viena ir verčiau susiverš diržą, nei maldaus giminaičių pagalbos.
Šitas pasaulis su savo trapumu karo ir plikos galios akivaizdoje paauglei Kambili tampa ryškiu kontrastu jos įprastai ramiai, įtampą slepiančiai įvykių tėkmei. Joje mergaitė gyvena viskuo aprūpinta, bet psichologiškai spaudžiama ir už menkiausią prasižengimą sadistiškai baudžiama despoto dėvo – religinio fanatiko, kurį aplinkinės pažįsta kaip dosnų mecenatą. Rašytoja talentingai veda mus asmenybių labirintais ir neleidžia jų skirstyti – čia gera veikėja, čia bloga. Į žiaurumus, o ilgainiui – ir pražūtį veikėjas veda nepaliaujamas tikėjimas, kad taip elgtis teisinga.
Knyga gausi sodrių juslinių patirčių aprašymų – taip galime lengviau įsivaizduoti liūtis, mums nematytų patiekalų kvapą ir simbolišką reikšmę turinčias gėles. Gali susidaryti įspūdis, kad, jei ne perversmas, visos sudedamosios dalys – ir gamta, ir ūkiai, ir žmogos, ir kultūra – egzistuotų tvarkingoje dermėje, savitoje ekosistemoje. Aplink veikėjas sklando visokios idėjos ir gana idiliškai pavaizduota intelektualė teta Ifeoma moka jas ramiai, darniai integruoti. Jai senųjų papročių ir krikščionybės, šeimos svarbos ir asmeninės laisvės, korupcijos ir teisingumo, miesto ir kaimo prieštaravimai atrodo dirbtiniai. Nesunku leistis įtikinamoms, kad fanatiškas galią turinčiųjų polinkis į kažkurią vieną pusę ir sujaukia viską.
Abiejuose mano skaitytuose autorės tekstuose nemažai žodžių igbo kalba, kurie padeda įsijausti, bet vertėjoms meta iššūkį. Palikti rašybą tokią, kaip angliškame tekste, ar transliteruoti lietuviškai? Laimei, fonetika nėra sudėtinga, bet dažnai pasitaiko w garsas. Iš kai kurių (bet ne visų) keliskart tekste atsirandančių žodžių pakartotinio vertimo išnašose susidaro įspūdis, kad vertėja buvo įsitikinusi, jog tikrai jų dar neįsiminėme.
Žinia, autorei įdomiausia tirti ir pasakoti, kaip politiniai įvykiai paveikia individualias žmogas. Pati Kambili, iš kurios perspektyvos pasakojama istorija, labiau užsiėmusi bandymais susigaudyti, kas vyksta su ja, lyginant su politiškai labiau išprususia bendraamže pussesere. Atsiranda ir paaugliškas įsimylėjimas, bet autorė sumaniai neleidžia jam užgožti ir išplokštinti pasakojimo. Tam tikra Kambili istorijos kulminacija tampa pasiryžimas mesti iššūkį autoritetui, bet įvykių eigą pasuka visai ne Kambili ir net ne istorinės aplinkybės. Baigiame romaną su mintimi, kad įvykiai susideda iš asmenybių, kurios, progai pasitaikius, užšoka ant bangos ir ja plaukia.