Šiandien Mokytojo dienos proga mane pakvietė į KTUG kaip alumnę vesti pamokos kokia nors tema iš savo profesijos. Pavadinau pamoką „taikomoji politologija“ ir nutariau pritaikyti tokį metodą, kuris man labai patiko Švedijoje. Tačiau supratau, kad metodas veikia tik su politologijos pradmenis turinčia publika. Visgi buvo savotiškai gaivu kalbėti apie politiką ir visiškai apeiti rinkimų klausimą – nes niekas dar neturi teisės balsuoti ir nelabai tuo rūpinasi.
Tuo tarpu mano FB srautas verda nuo diskusijų. Šioji šiandien užkabino. Antanas Manstavičius iš Alfos stebisi, kodėl kairysis jaunimas nesiima „ką nors daryti“, o tik skundžiasi alternatyvų stygiumi ir propaguoja nebalsavimą. Jis nurodo į Nidos Vasiliauskaitės komentarą Delfi ir Povilo Juno įrašą bei jų abiejų gautą palaikymą.
Argumentai, kodėl balsuoti ar nebalsuoti, girdėti. Apie kairiosios partijos trūkumą irgi daug diskutuota (rašiau apie tai ir aš), bet juk ir liberalus elektoratas dabar suka galvą, ką daryti po korupcijos skandalų ir kitų nusivylimų. Tad verčiau pamąstykime apie kvietimą nebalsuoti.
Visų pirma prisiminkime, kad šiuolaikiniai rinkimai yra pasirinkimas tarp skirtingų elitų, kas iš jų labiausiai tinka leisti įstatymus ir atlikti kitas Seimo funkcijas. Daugumos tų įstatymų dauguma mūsų nesupranta (pvz., kaip klasifikuoti žemės ūkio produkciją). Daug įstatymų aktualūs tik nedidelėms visuomenės grupėms (mėgėjiškos žvejybos taisyklės), bet tokie sprendimai daug pasako apie valstybės reguliavimo ribas ir politinę valią reguliuoti. Daug galimų įstatymų daugeliui mūsų būtų palankūs (apmokęstinti dideles pajamas ženkliai daugiau nei mažas), bet nepriimami dėl kitų priežasčių („investicijos pabėgs į Estiją“). Pagal įvairias viešojo gyvenimo sritis renkamės, kur nesutiktume daryti kompromisų. Ir tai normalu, kad net panašių pažiūrų rinkėjos gali partiją pasirinkti nevienodai, nes partijos skirtingai pasirinks, ką sutiktų nurašyti į nuostolius.
Gali būti, kad ateityje Lietuvoje konsoliduosis kontinentinis/ skandinaviškas spektras, kuriame bus socialdemokratiška ir žalioji centro kairės partijos (tokios kairiosios partijos kaip Vokietijoje ar Švedijoje niekas nedrįs įsteigti). Paprastai antroji būna progresyvesnė už pirmąją, tvirčiau laikosi žmogos teisių klausimų ir ne tiek stipriai – darbo ir socialinės politikos, kaip socialdemokratės. Lietuvoje formuojasi atvirkščia situacija: LSDP tvirčiau už kitas partijas stovi teisių ir diskriminacijos klausimais, o LVŽS, nors irgi oligarchinė, – darbo ir socialinės politikos. Jei šios partijos turėtų šiek tiek daugiau principų, kairysis elektoratas galėtų tiesiog rinktis, kas kam svarbiau.
Nereikia iš naujo kartoti, kad dalyvauti politikoje – labai brangu. Jei nori išvengti sandorių su turtingomis rėmėjomis, partija turi pasiekti neįtikėtino masiškumo. Negaliu įsivaizduoti partijos, kuri išsilaikytų iš narystės mokesčio. Ir nereikia apsigauti, kad galima mobilizuoti jaunimo balsus per socialinius tinklus. Juose sunku nepaskęsti, be to, dirbti su socialiniais tinklais taip pat reikia profesionalumo, o tai reiškia – etatų. O visa įprastinė rutina (regioniniai skyriai, susitikimai, dalyvavimas TV laidose, plakatai, įrodymais grįsti pasiūlymai…) kainuoja kalną pinigų ir yra visomis prasmėmis rizikinga. Partinė politika yra kaip olimpinės žaidynės – kilo iš gražių dalyvavimo ir atstovavimo idėjų, bet iš tiesų priklauso nuo rėmėjų arba subsidijų ir reikalauja imtis to dalyko kaip karjeros (apie politiką kaip profesiją rašė jau Max′as Weber′is, nebūtina kartotis).
Net ir užkerpėjusios partijos yra pakankamai jautrios visuomenės nuomonei ir nišiniam sąrašo komplektavimui. Esant galimybei reitinguoti, kandidatės gali surinktus reitingo taškus naudoti kaip argumentą ne tik aukštesnei vietai kitų rinkimų sąraše gauti. Iš pažįstamo, nuėjusio į politiką, girdėjau, kad vidinis reitingavimas vyksta atsižvelgiant ir į matomumą žiniasklaidoje, rinkėjų koncentraciją. Partijos yra ir milžiniškos struktūros su skyriais ir administracija. Neretai kokios nors srities profesionalėms su tam tikru kiekiu reitingo taškų atsiranda vieta administracijoje, jos skiriamos patarėjomis ir pan. Čia išmoksta dirbti politinėje srityje, gali praplėsti gerbėjų ratą ir svarbiausia – užsiima politika kaip savo profesija, o ne laisvalaikiu, kas būtų žiauriai varginantis dvigubas darbas.
Tad ar prasmingas „atsakingas nebalsavimas“ šiame pasirinkimų lauke? Šie pasisakymai yra ar turėtų būti politikėms įdomesni nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tokių FB įrašų ir teigiamų reakcijų į juos skaičius tam tikra prasme irgi reitingas. Dažniausiai įrašuose netgi palankiai minimos kandidačių pavardės. Kandidatės galėtų investuoti ir į automatizuotas priemones (botus, interneto „šliaužikus“) tokioms nuomonėms rinkti. Partijoms visada įdomu daugiau sužinoti apie potencialų elektoratą, kuris ankstesniuose rinkimuose nebalsavo, bet, subtiliai pakeitus parametrus, kitą kartą galėtų ir persigalvoti. Juk tokias lengviau įkalbėti nei ištikimą kitų partijų elektoratą. Dar pasikartoja motyvas „anksčiau balsavau už X, bet po A nebegaliu“. Tai irgi partijoms yra gyvybiškai svarbi informacija, kurią būtina nagrinėti. Didžiųjų duomenų amžiuje galima išmatuoti tokias tendencijas ir geriau apskaičiuoti sprendimų riziką. Iki socialinių tinklų partijos galėjo tik spėlioti, kodėl kai kurios pilietės nebalsuoja. Juk balsavimo slaptumas neleidžia šių dalykų tirti individo lygmeniu.
Kalbant apie partijų palaikymą rinkimuose ir tarp jų, bet koks pareiškimas socialiniuose tinkluose joms yra (jei jos pakankamai protingos) vertinga informacija. Manau, kad ir viena, ir kita pozicija dėl balsavimo turi svarių argumentų, bet visada turėkime galvoje, kad vienaip ar kitaip, renkamės tarp tų, kas nori, gali ir turi išteklių pretenduoti į įstatymų leidžiamąją valdžią, o ne tarp atstovių, kuriomis būtų galima pasitikėti kaip savimi.