Staiga pritrūko kairės

„Viskas čia veikia taip: jeigu tau svarbu, tai sutiksi mokėti arba ieškoti alternatyvų, prašyti pagalbos, kad viską paspartintum. O jei nelabai svarbu… tada lauksi.“

Mano ir U. Couchsurfing′o apnakvyndintojas Atėnuose apie viešąjį transportą ir biurokratiją.

Ai ai, kaip visoms (kodėl mot. g.?) pritrūko kairės po pirmojo rinkimų turo… Pirmiausia K.Girniui, dabar ir J.Ohmanui. [Atnaujinimas spalio 20: Neseniai apie tai savaitės klausimą iškėlė ir žurnalas „Savaitė“. Atnaujinimas 2017 m. kovo 29: dabar dar ir toks blogas simptomatiškai eksternalizuoja. Atnaujinimas balandžio 4 d.: dr. Mažvydas Jastramskis teigia, kad LSDP gali išlikti tik kaip kairioji partija, jam irgi labai trūksta kairės ir kreipiasi į „mielus kairės rėmėjus“, nežinia, ką turėdamas galvoje]. Teiginius, kad reikia tikros kairės, šiek tiek analizavau čia. Tačiau daug naujų minčių sukėlė Demos instituto renginys, kuriame trys mokslų daktarai diskutuos apie rinkimų rezultatus.

„Ar dešiniesiems laimėjus 2016 metų rinkimus Kairės socialinio jautrumo ir grass roots paremtai politikai atėjo galas? O gal tai nauja apsivalymo ir persiformavimo galimybė?“ – klausiama renginio aprašyme. Po juo – komentarai, klausiantys, kodėl vėl rengiama vienavyrė diskusija, kodėl kalbama apie jautrumą, o ne emancipaciją, kodėl trinami nepalankūs komentarai.

Tomas Marcinkevičius viešame FB įraše komentavo: „Taip, tokios diskusijos yra gerybinis auglys „kairės” kūne – gerybinis, nes, pasak Sa-Sa dainos, „visi aplink tokie geri / kad net ir supykti ant nieko negali” (netiksli citata). Nes yra „geri” ir „blogi”, t.y., politika ir socioekonominė situacija neva priklauso nuo individualaus kiekvieno iš mūsų pasirinkimo būti „gerais” (jautriais) ir „blogais”.“

Prieš ketverius metus viskas atrodė kitaip. LSDP įsileido keletą kairiųjų pažiūrų aktyvisčių – tiesa, vienmandačių joms nedavė. Naujosios kairės 95 narės dalyvavo rinkimuose trijose skirtingose partijose. Kairiųjų mąstymo jėgos krypo atsakui į krizę kritikuoti, o ne vienoms kitas. Bet dabar kaip niekad ryškus neoliberalusis konsensusas: LSDP jį priėmė kaip neišvengiamą ir prastūmė socialinį modelį, žmogos teisių aktyvistės, kurios dar balsuodavo už LSDP, akivaizdžiai persimetė prie LRLS, pastiprindamos suklupusią partiją. Tęsiasi krepšelinis universitetų valdymas, menksta darbo stabilumas, būstai miestuose darosi neįperkami. Būtų netikslu sakyti, kad kritikos nėra, bet ji dažniausiai su vandeniu išpila ir kūdikį – Lietuvos integraciją į ES, solidarumą su atskirties grupėmis. Višegrado jaunimas buriasi į nacionalistinius judėjimus, nes taip suvokia antineoliberalią alternatyvą. Bet Lietuvos jaunimas, iki soties prisižygiavęs tautininkių eitynėse nuo 2008 m., ramiai emigruoja arba ramiai stengiasi kaip stachanovietės. Tačiau esama partinė sistema ir partijos jam tinka.

Tomo kritikuojamą jautrumo sąvoką apie kairę mėgo vartoti ir a.a. Leonidas Donskis, kuriam norėjosi daugiau „kairiojo jautrumo“ pašnekovių. O į K.Griniaus tekstą Nida Vasiliauskaitė atsako: „Kas konkrečiai nyksta? LSDP ir DP. O politologui atrodo – kairė 🙂 Jei tai to „reikia”, kieno nyksmą jis apgailėdamas konstatuoja, tai reikštų, kad santarietiškam Lietuvos projektui reikia visai ne kairės, o būtent LSDP ir DP „dvasios” – patogaus ir dėkingo patyčių objekto. Prieš kurį ir avinas protmūšį laimėtų.“

Taigi iš tų debatų ryškėja, kad visi tie „aš ne kairioji, bet noriu tikros ir stiprios kairės“ argumentai labiausiai siekia nuspėjamos dialektikos, kaip tarp neoliberalizmo ir nacionalizmo TSPMI. Būtų galima iš anksto pasiruošti, einant į giliamintišką diskusiją iš serijos „reikia šioms žmogoms padėti – ne, tegu verčiau pačios stengiasi“.

Kol kas negirdėjau, kad kas sakytų, jog reikia tikros kairės, kuri man lieptų mokėti didesnius mokesčius ir paaukotų man darbo vietą sukūrusį investuotoją, bet išsaugotų darbo vietas nekonkurencingame mažo miestelio fabrike, nes kitaip miestelį apniks bedarbystė, skurdas, alkoholizmas, savižudybės ir kt. Kol nepasuksime debatų nuo to, kas būtų pageidautina, prie to, ką sutiktume paaukoti, „reikia tikros kairės“ ir toliau reikš, kad esą reikia iškalbaus partnerio ritualizuotam apsikeitimui nuomonėmis, reikia nesavanaudiško rūpesčio „mažutėlėmis“ („Kokia dar kairė brangiame Vilniaus bare? Nepatikėsiu, kol nenueisi į kaimą ir ko nors neišgelbėsi!“), ir reikia politinio pažado, kuris surankiotų nuskriaustąsias ir sutrukdytų joms mestis į kokį fašizmą.

Kairė Lietuvoje yra kaip Atėnų viešasis transportas. Daug kam norėtųsi, kad važiuotų kitur ir kitaip, greičiau ir patogiau, rečiau nustotų išvis važiavusi. Tačiau per mažai kas nori skirti tam išteklių, kad išraustų naujas vagas. Todėl keliasi dar anksčiau, kad suspėtų į darbą. Moka dar daugiau už taksi, kad per streiką kažkur nusigautų. Ir su pavydu žvalgosi į kitus miestus.