Vienu metu Vilniuje dažnai naudodavausi knygų mainų lentyna knygyne netoli Lukiškių. Tai buvo puiki proga paskaityti negirdėtų autorių ir pasirinkti, o po to grąžinti knygų, kurių turbūt šiaip nepirkčiau, nes paskutiniu metu nelabai perku grožinės literatūros. Taip į mano namus pateko Timo K. Mukka′os romanas, bet jį perskaičiau tik šį mėnesį.
Veiksmas vyksta atokiame Šiaurės Suomijos kaime, kur nelabai kas užklysta ar išvyksta. Net nėra aišku, kokiu laikotarpiu rutuliojasi įvykiai, nes retkarčiais kalbama apie karą, suprask, antrą pasaulinį, bet nematyti jokių pokario techninės pažangos ženklų.
Suomių rašytojas, kuris mirė nesulaukęs nė 30-ies, ramiai, tarsi per atstumą, bet labai įtikinimai vaizduoja, kaip ir kuo gyvena įvairios kaimo gyventojų kartos. Veikėjas supa graudžiai graži gamta, o gyvenimo sunkumus palengvina stiprūs ryšiai kaime. Tačiau po neskubriu krutėjimu tarp miško, upės ir namų juntama kunkuliuojanti įtampa. Tarsi ir viskas gerai, bet veikėjos pasimetusios ir nuvargusios nuo gyvenimo.
Ne laikraščiai, knygos ar idėjos, o kaip kortos iškloti kaimo gyventojų likimai ir tas egzistencinis nuovargis paskatina kaimo moteris įsitikinti, kad šeima ir laimė anaiptol nėra sinonimai. Per apkalbas ir savo pačių pastebėjimus jos patiria, kad motinos nuvertinamos, apgaudinėjamos, o kai kurios ir mušamos. Tačiau alternatyvų gyvenimas šiauriniame kaime nelabai pateikia, todėl jos delsia ir bando laimėti laiko savo sprendimui. Teoriškai galima tiesiog eiti į šokius ir susitikinėti su patinkančiais vyrais. Bet vienos moters, kuri neištekėjusi nuo skirtingų vyrų susilaukė gausybės vaikų, pavyzdys anaiptol neįkvepia, veikiau gąsdina. Kaip išvengti vaikų, merginos nelabai žino. O vyrai tik zuja ir kaulija – daugiausiai iš nuobodulio ir vienatvės. Merginos dvejoja – ne iš idealizuoto drovumo, o dėl to, kad nori pačios spręsti dėl savo ateities, bet nelabai turi gyvenimo modelių, iš kurių galėtų rinktis.
Romano centre esanti paauglė Marta, jos draugė ir mama yra turbūt vieni įtaigiausių vyro rašytojo sukurtų moteriškų personažų. Jų kaimietiškas paprastumas ir susigaudymas toje atšiaurioje aplinkoje, kuri joms duota, nė kiek nepasaldintas.
Šiaip jau gal ir vidutinišką istoriją apie kaimą nuostabiu skaitymo malonumu paverčia sodri ir spalvinga kalba, kurią perteikia genialus Danutės Sirijos Giraitės vertimas. Vis pagaudavau save galvojant, ar tikrai suomių kalboje yra tiek visokių grožybių. Skaitydama ne kartą pastebėjau, kad nesu girdėjusi labai daug lietuviškų būdvardžių, bet jie puikiausiai suprantami iš šaknų ir konteksto. Dialogai saikingai pabarstyti tarmybėmis – jos kuria autentiškumo pojūtį, bet neapvelia teksto, kuris akivaizdžiai skirtas viduriniosios klasės skaitytojoms.
Dėl tokių knygų kaip ši norėčiau, jog kas nors iš rinkimų kandidačių šiandien pat pažadėtų pakeisti švietimo finansavimą taip, kad būtų užtikrintas mažų kalbų studijų tęstinumas. Noriu, kad mano mokesčių pinigai išlaikytų galbūt nepopuliarias humanitarinių mokslų programas, jei jos padidina tikimybę mėgautis tokiu šedevru.