Dovanoti ar nedovanoti daiktų Afrikoje

Mano bičiulis keliautojas Robertas FB uždavė klausimą apie keliones po Keniją, ir aš parašiau, kad naudinga turėti tušinukų. Jais galima pradžiuginti vietines (kodėl mot. g.?) arba išmainyti į atvirutes ar suvenyrus (tinklaraščio įrašas anglų kalba apie tai). Kita Roberto FB draugė parašė, kad nereikėtų stiprinti baltosios žmogos kaip pinigų ir dovanų maišo stereotipo ir įkėlė nuorodą į šią taiklią parodiją:

Kita vertus, aš juk ir nesakiau, kad reikia nepažįstamoms dalinti raštinės reikmenis arba įsivaizduoti, kad savo niekalais galima kažką išgelbėti. Visgi vienoje šeimoje, pas kurią su U. buvome apsistojusios, mano vienintelis spalvotas pieštukas, kurį atsivežiau komiksams piešti, suteikė labai daug džiaugsmo, o viena prekeivė, su kuria pabendravome, sakė kolekcionuojanti tušinukus. Kadangi į bet kurią šalį stengiuosi nuvežti lauktuvių žmogoms, su kuriomis susibendrauju ar pas kurias apsistoju, stengiuosi numatyti, kas joms galėtų patikti. Vis dėlto sutinku, kad reikia pagalvoti ir apie platesnį dovanų poveikį.

Kaip ir kitose šalyse, Kenijoje ar bet kur dalykai susiveda į sistemą. Galbūt šeima neperka batų, kol nesusitaupo, o dovana leidžia santaupas išleisti kitaip. Tačiau pastebėta, kad, gavę dovanų, namų ūkiai galimai mažiau perka iš vietinių gamintojų. TOMS prekinio ženklo iniciatyva dalyti batus neturtingose šalyse yra vienas garsesnių pavyzdžių. Tyrimai rodo, kad individės batais apsidžiaugė, bet ambicingesnių tikslų pasiekti nepavyko. Per vaikų gyvenimo laikotarpį viena pora batų neturėjo įtakos jų pėdų sveikatai ar bendrai gerovei, tik padidino priklausomybę nuo paramos.

Kenijoje plika akimi matyti, kad padėvėtų drabužių ekonomika yra milžiniška. Dalis pasiekia šalį kaip parama, bet apie šimtas tūkstančių tonų dėvėtų drabužių importuojama. Jų vertė – apie 90 mln. dolerių per metus. Komercinis dėvėtų drabužių patrauklumas išaugo, liberalizavus prekybą ir panaikinus muitus, kurie anksčiau saugojo vietines gamintojas. Gyventojos po to kasasi milžiniškuose turguose, ieškodamos ko nors sau. Turguose atsiranda daugybė darbo vietų, bet tai vyksta darbų tekstilės sektoriuje sąskaita.

Kai lankiausi Kenijoje, net ir nauji drabužiai dažnai buvo importuoti, nors turistėms siūlomi kaip vietiniai. Ieškodama marškinių, ant vienerių pamačiau nukirptą etiketę „Made in Th…“ Akivaizdu, kad nemaža dalis drabužių buvo iš Pietryčių Azijos. Atpažinau ir kelnes su drambliukais, kokias pati įsigijau Tailande. Kenijoje jos parduodamos brangiau, o turistės galbūt tiki, kad raštai su drambliukais yra vietiniai, afrikietiški.

Kad suvaldytų šitą situaciją, pernai Kenijos, Ugandos, Ruandos, Burundžio ir Tanzanijos vyriausybės pradėjo svarstyti dėvėtų drabužių importo draudimą. Jis turėtų palaipsniui įsigalioti po trejų metų. Oxfam duomenimis, Afrikoje atsiduria net du trečdaliai dėvėtų pasaulio drabužių, didelė dalis iš jų surenkama iš labdaros. Tiesą sakant, išėmus vakarietiškus drabužius iš rinkos, manau, kad ji greitai užsipildytų ne vietine, o kiniška produkcija. Afrikos šalys labai glaudžiai bendradarbiauja su Kinija, todėl nematau pagrindo manyti, kad Rytų Afrikos šalys muitais ar kitaip neleistų Kinijai užimti šios nišos (pavyzdys, kaip Kinijos investicijos leidžia gaminti populiarių prekinių ženklų klastotes eksportui į Vakarus). Vietinė gamyba bent jau Kenijoje pradėjo atsigauti dėl pasirašytos prekybos sutarties su JAV, tačiau dabar kenietiški drabužiai keliauja eksportui. Be to, šiame straipsnyje kalbintos žmogos teigia, kad importinius drabužius galima ilgiau dėvėti dėl geresnės kokybės. Taigi, remiant vietinę gamybą, vidutinis namų ūkis greičiausiai gaus išleisti didesnę savo biudžeto dalį drabužiams.

Lietuvoje taip pat prekybos liberalizavimas sužlugdė daug vietinių gamintojų. Tekstilė, kurią dauguma dėvime, atkeliauja iš Kinijos, Vietnamo ir Bangladešo. Dėvėtų drabužių parduotuvėse iš ten atvykusių gaminių galima nusipirkti už porą eurų, Gariūnuose ar Urmo bazėje – už keliskart daugiau, bet naujų, Zaroje, Mango ar pan. – už dvidešimt eurų. Kaip ir Kenijoje, būtų pageidautina, jei vietoje pusę pasaulio apskridusių greitai plyštančių drapanų galėtume rengtis įperkamais vietinių gamintojų drabužiais. Tačiau „Lelija“ ir pan. taip pat negarsėja oriomis darbo sąlygomis. Susidaro įspūdis, kad kur tekstilė, ten sunkūs, sveikatai kenksmingi, menkai apmokami darbai. Kiek prastas darbas geriau nei jokio, spręskite pagal savo pažiūras. Tačiau bet kuriuo atveju norėtųsi, kad su tokiais vargais pagaminta tekstilė atitarnautų tiek, kiek įmanoma.

Teko stebėti, kad Kenijoje labai išplėtotas drabužių taisymas ir persiuvimas. Dėvėtus batus taip pat atnaujina vadinamieji batų daktarai. Buvo savotiškai džiugu, kad daiktai pernaudojami. Lietuvoje dažnai perku dėvėtus drabužius, savo nebereikalingus atiduodu arba nešu į tekstilės konteinerius, o suplyšusius naudoju skudurams ir pan. Formalioms progoms užuot pirkusi vidutinio lygio greitai susidėvinčius drabužius iš parduotuvių, verčiau perku mažiau, bet kokybiškesnių dizainerių drabužių iš firminių parduotuvių arba butikų. Todėl man labai patinka mintis, kad daiktai Kenijoje „nukaršinami“, o ne išmetami dar geros būklės. Man patiktų tokia vyriausybė, kuri skatintų taisyti daiktus. Jeigu kada kurčiau socialinį verslą Kenijoje, tai jis užsiimtų tuo, ką vietinės nuostabiai moka, – kviestų turistes atvažiuoti su senais drabužiais bei batais ir juos persiųti Kenijoje.

Tekstilė tekstile, o kaip tie tušinukai? Tiesą sakant, greita interneto paieška nedavė jokių naudingų rezultatų – aš iki šiol nežinau, kur pasaulyje jie gaminami. Kažkiek Kinijoje, kažkiek Indonezijoje, kažkiek Japonijoje ir Taivane. Pati tušinukų neperku nuo to laiko, kai pradėjau lankytis konferencijose (maždaug dvidešimties). Išrašytus tušinukus, jei pavyksta, išardau (spyruoklės tinka telefonų kabeliams saugoti, kad nesulūžtų). Tačiau visada turiu per daug tušinukų. Blonknotų taip pat. Užtat minėtoje šeimoje Kenijoje moksleivėms tokių dalykų trūksta.

Neturiu atsakymo, kaip būtų teisinga elgtis individualiu atveju. Galiu tik patikinti, kad neturiu jokių ambicijų išgelbėti pasaulio ar panašiai. Jei norėtume padėti neturtingoms šalims, pirmiausia reikia užtikrinti, kad jų elitai negrobstytų pinigų ir neišvežtų į Europos ar ofšorų rojų bankus. O individualiai stengiuosi tiesiog pradžiuginti žmogas, su kuriomis susidraugauju, taip kaip ir Lietuvoje ar bet kur.