Pasakojimai: tipiški, įdomūs ir nelabai

Grįžusi iš Jeilio, neretai pamąstau apie pasakojimo struktūrą. Mūsų grupės mentorius tenai pasiūlė nusipiešti planuojamo pasakojimo schemą, susidėlioti, kaip pereisime tarp pasakojimo dalių, kaip skirtingus teiginius suriš veikėjų istorijos. O neseniai šnekėjau su vienu žurnalistikos veteranu apie tai, kaip jis savo redakcijoje bandė vietoje žurnalistinio trikampio (kas, kur ir kada įvyko kam dalyvaujant? kaip ir kodėl tai įvyko? ką tai reiškia?) diegė pasakojimo ratą. Tačiau ar atpažinus pasakojimo struktūrą, reikia jos laikytis, kol ji pati taps kliše? Ar reikalingos pasakojimo struktūros inovacijos?

Kaip kažkada rašiau savo FB, reportažams, kokius dažnai ir rašau, būdinga viena iš šių siužeto linijų:

• Vykstant X, A lieka nuošalyje,
• Ši individė viena drąsiai kaunasi prieš kažkokią savo regiono tendenciją, apie kurią mums teko girdėti (pvz., korupciją),
• Štai kaip baisiai viskas vyksta ir bus tik blogiau,
• Y (kolektyvinis vienetas) meta iššūkį kažkokiai tendencijai savo regione, apie kurią mums teko girdėti (pvz., jaunimas prieš skurdą, moterys prieš stagnaciją),
• Kaip Z (kolektyvinis vienetas) reaguoja į pasaulinę tendenciją (pvz., labai bijo Trum′o).

O dabar skaitau draugės paskolintą žurnalą, kuriame sudėti atrinkti žurnalo „Žmonės“ interviu ir studijuoju tokio žiniasklaidos žanro pasakojimo struktūrą. Man regisi tokios linijos:

• Mano praeitis paaiškina, kodėl aš tokia puiki nuostabi (šeima visada palaikė, jau vaikystėje išryškėjo gebėjimai…);
• Didelės aukos paaiškina, kodėl aš tokia puiki nuostabi (nemiegotos naktys, žuvų plovimas užsienyje, nutrūktgalviška kelionė);
• Tokia jauna, o jau… Bet aš noriu dar daugiau;
• Tokia jauna, o jau… Bet dabar aš noriu paprastumo, normalumo, žemiškumo;
• Štai kaip puikiai aš radau „antrąją pusę“. Mes gyvename normaliai, pasipykstame, o paskui susitaikome;
• Man gerai ir vienai, nes aš puiki nuostabi;
• Man nutiko blogų dalykų, bet turbūt toks likimas ir taip aš sustiprėjau.

Kažkaip šiurpoka pagalvoti, kad individualūs likimai yra tik skirtingos šių pasakojimų variacijos. Prisimenu, kaip vaikystėje, kai pati dar nėjau į mokyklą, pusbrolis paskaitydavo knygų apžvalgas, kurias rengdavo literatūros pamokoms. Jos dažniausiai baigdavosi „Patyrę daug nuotykių, draugai pasiekė/ sugrįžo/ suprato…“ Interviu su garsenybėmis ar kitokiu įvairių sričių elitu kažkuo panašūs. Bet galbūt taip ir reikia? Gal taip lengviau skaityti ir suprasti tekstą? Gal nereikia išradinėti dviračio ir ieškoti kažkokių inovacijų? Gal būtent taip lengviausia išlaikyti dėmesį?

Kai iš užsienio naujienų apžvalgininkės gavau persikvalifikuoti į užsieniečių reporterę Lietuvoje, turėjau persvarstyti pasakojimo strategijas. Tai, ką rašydavau apie užsienio šalis, dažniausiai būdavo skirta pralaužti ledus ir atskleisti kažką nauja. Nors „Atgimime“ dažnai tekdavo atpasakoti privalomas naujienas, kai pasaulyje kas nors svarbaus įvykdavo, turėjau daug laisvės arti visokius neatrastus dirvonus. Kita vertus, pagalvojus iš dabartinės perspektyvos, pasakojimo struktūra turbūt dažniausiai buvo „Ar žinojote, kad…?“ (sprogimas pradžioje, paskui pasakojimo tempas rimsta ir aiškina) arba „Daugelis tikėjosi, kad X, o iš tiesų…“ (prasideda neskubriai, o tada įmeta pipiro).

Taigi ar tikrai vienodos schemos tik pildosi naujomis istorijomis? Neišvengiamai ne. Skaitytojų dėmesio sutelktumas vis silpsta, tokie jaunimo žurnalai kaip Cafe Babel jau dabar dėlioja pasakojimą iš teksto fragmentų, tarp kurių įsiterpia nuotraukos ir video. Išpopuliarėjusios nuotraukų galerijos tinklalapiuose taip pat skaido pasakojimą, apvynioja tekstą aplink vaizdus, skatina šokinėti tarp jo dalių (jei patiko nuotraukos, gali kilti noras perskaityti anksčiau praleistą įžangą). Tik ar naujos mados pasieks žinias, apybraižas ir kitus žanrus?