Kolegei padedant pagaliau ir man atėjo laikas susipažinti su Khaled′o Hosseini′o kūryba – dviem gydytojo, nutarusio tapti rašytoju, knygomis, kurios puikiai tinka pamaloninti išsilavinusias Europos ir Amerikos skaitytojas. Abiejose knygose narpliojamos tėvo vaidmens, draugystės tarp nelygių, žmogiškumo karo sąlygomis temos. Siužeto struktūra primena neseniai skaitytas Chimamanda′os Ngozi Adichie knygas (gyveno kartą sudėtingų asmenybių šeima, šalia skleidėsi ambicingas miestietiškos kultūros žiedas, bet tada viską suardė karas). Panašiai nostalgiškas šalies pirmavaizdis švelniai tikina Vakarų skaitytojas, kad aprašoma šalis – tai ne vien skurdas ir priespauda. Tačiau dėl ypatingos Afganistano vietos pastarųjų dešimtmečių politikoje tas švelnus vedimas už rankos, pakeliui paglostant galvą, kad visgi šį tą žinai, Kh.Hosseini′o kūryboje akivaizdesnis.
Sakoma, kad gerai papasakota istorija turi vesti iš vieno taško į kitą. Jei ne chronologiškai, nuo pradžios iki pabaigos, tai bent jau nuo nežinios prie žinojimo. Gal ir taip. Tarptautinė šio JAV subrendusio rašytojo iš Afganistano šlovė įrodo, kad skaitytojoms tokia prieiga patinka, o skaityti abi knygas – grynas malonumas. Esu kaip tik iš tos kartos, kuri jau susigaudė politikoje, kai griuvo „dvyniai“ ir prasidėjo antpuoliai. Todėl iš tų laikų žinau, kur apytiksliai yra Mazari Šarifas, kokios šalyje vartojamos kalbos, kas nutiko Bamijano budoms. Dar prisimenu, kas yra loja džirga. Kai didaktiškas rašytojo balsas vedė per knygos puslapius, kartais tarsi jaučiau nebylų jo padrąsinimą. Kam per daug egzotikos (žodžių, patiekalų, įrankių, vardų), abiejų knygų, bent jau angliškų leidimų, gale yra santrauka ir paaiškinimai.
„Bėgantis paskui aitvarą“ – dviejų berniukų, kurių vienas – ponas, kitas – tarnas, draugystės istorija. Amiras mėgaujasi tuo rašytojo kuriamu nostalgišku pasauliu, kur skaitoma poezija, diskutuojama apie politiką, kur jo laukia šviesi ateitis. Bet jam niekaip nepavyksta pelnyti tiek tėvo dėmesio, kiek norėtų, todėl jis išsikelia sau ambicingą tikslą laimėti aitvarų varžybas. Santrauka knygos nugarėlėje įspėjo, kad atsitiks kažkas baisaus. Ir išties, pagrindinis veikėjas netrukus atsiskleidžia kaip bailys ir savanaudis. Jo bičiulis Hassanas kilęs iš hazarų etninės mažumos, kuri dabar masiškai bando pasiekti Europą. Jis gabus, bet pripratęs prie nepilnavertiškumo. Jo kraštutinis nuolankumas perauga į atgrasų vergiškumą, todėl, net ir piktinantis neteisybe, kuri ištinka Hassaną, sunku su juo tapatintis. Tai, kas jam nutinka, baisiau, nei įsivaizdavau, perskaičiusi tekstą nugarėlėje. Nors skirtingais etapais norisi, užbėgant už akių, spėlioti, ar sumaišties sąlygomis Hassanas virs cinišku keršytoju, jis žingsnis po žingsnio vis nuvilia ir atskleidžia vis naują nuolankumo laipsnį.
Berniukai gyvena vyrų pasaulyje, kuriame pirmas moteriškas personažas atsiranda kaip protinga, graži ir visu kuo apdovanota gyvenimo partnerė, kadaise skaudžiai sumokėjusi už bandymą būti nepriklausoma. Karas neleidžia visiems tiems vyrams savarankiškai išsiaiškinti santykių be deux ex machina, panašiai kaip ir šeimoms Ch. Ngozi Adichie romanuose. Tačiau niekas nesibaigia nei karu, nei susitikimu po jo, – situacija Afganistane pasikeičia, grįžti tampa įmanoma, atsiranda naujos dilemos. Tėvo draugas pakviečia Amirą ištaisyti skriaudų ir paaiškėja tėvo paslaptis, kurią seniai nujaučiau.
„Tūkstantis saulės skaisčių“ – apie moteris, kurios patiria gilėjančius priespaudos laipsnius. Čia vėlgi žaidžiama dvejybe – tyro, nuolankaus kaimietiškumo ir kilnaus, bet savanaudiško miestietiškumo. Kas rašytojui svarbiau, ką jis pasirinks išgelbėti – gana akivaizdu. Romanas prasideda pasakojimu iš ne santuokoje gimusios Mariam perspektyvos. Skurdi mamos buitis kontrastuoja su besislapstančio tėvo polėkiu, pastarasis pasaulis traukia labiau. Bet net lietuviškos pop grupės žino, kad net trumpam paliktas „paprastas pasaulis neatleis“. Mariam neranda, kaip užprotestuoti be jos pritarimo sudarytą santuoką. Autorius pabrėžtinai rodo, koks priklausomas nuo atsitiktinumo yra tokio likimo moterų gyvenimas, nes netrukus aplink Mariam atsiranda kitų moteriškų personažų. Kabulietės diskutuoja, mokosi ir dirba – jeigu tik neturi despoto vyro, kuris trukdytų visa tai daryti. Netrukus įsiterpia ir pasakojimą uždominuoja antras personažas, ambicingoji Laila. Kilęs karas atima iš jos viską, ką ji turėjo, ir užrakina privatybėje, nuo kurios vienintelė priebėga – draugystė su Mariam. O realybė aplinkui tolydžio baisėja.
Rašytojas kantriai, tėviškai moko, kad visi užkariautojai baisūs, bet kartu – kad nepaisant aplinkybių, asmenybė gali išlikti ištikima sau. Islamas abiejose knygose – ramus ir meniškas geraširdžių mokytojų bei poetų įkvėpėjas, guodžiantys maldos žodžiai, tauriai paprastų paprastų žmogelių užuovėja, ir ginkdie tikrai ne smurto pateisintojas, kuo tipiška Kh.Hosseini′o skaitytoja ir taip tiki iki knygos. Talibai pabrėžtinai nesilaiko islamo priesakų, nors aršiai prižiūri šarijos tvarkos laikymąsi viešumoje.
Anapus asmeninių istorijų, šie romanai yra pozityviausiai NATO intervencijos Afganistane atžvilgiu nuteikianti literatūra, kiek man teko skaityti per visą gyvenimą. Rašytojas karo neteisina, bet vienoje knygoje netgi veikėjo lūpomis išsako, kad karas ir niokojimas vienaip ar kitaip tęsėsi nuo lemtingojo perversmo, o sąlyginės ramybės valdant Talibanui kaina buvo milžiniška. Kadangi internetu mentoriauju vienai fotožurnalistei Afganistane, skaitydama romaną pagalvojau, kad išties kiekvienas pokytis kažkam yra laimėjimas, kažkam – skaudi netektis. Karas privertė daugybę afganistaniečių palikti namus, pastūmėjo į vergovę ar varganą būtį kaimyninėse valstybėse, bet jei pasaulis būtų toliau kartais paburnojęs per Jungtines Tautas, tikrai dabar nebendraučiau ambicinga mergina iš etninės mažumos, kuriai netrukus pavyks prasimušti į užsienio spaudą gerokai anksčiau nei man pačiai. Ypač antroji knyga parodo, kaip kiekvienas užkariavimas atsiveda naujus mokytojus, kažkam atveria naujas galimybes, o kažką sunaikina.
Yra ir kitas sluoksnis, kuris nenumatytas tokioms skaitytojoms kaip aš. Nes aš ne tik iš A.Čekuolio ir žinių prisimenu, kas yra loja džirga, bet ir nuo pat vaikystės žinau, kas mano visuomenėje yra vadinamieji afganai. Prisimenu ir buvusio kolegos pasakojimą, kaip jis, jaunas karininkas, gavo būrį žiaurumui atbukusių, nepaklusnių jaunuolių. „Rusai“ Kh. Hosseini′o romanuose (o kitų tautybių TSRS tarsi nėra) yra tik žiaurumo sukėlėjai, o ne liudininkai. Dažniausiai jie pasireiškia per savo blogus darbus, pažymi erdvę savo nevalyvu buvimu. Tačiau, nors ir kažkiek simpatizuoja miničiai bet kokia kaina „nuimti“ Talibaną, save gerbiantis rašytojas neleistų sau į romaną įterpti vėliau atriedančių vakariečių gelbėtojų, taigi jų išvis nėra jokių personažų pavidalu. Talibanas plekšt ir nukrenta, o tada jau afganių reikalas atkurti savo valstybę. Tokia tad autoriaus pozicija.
Pasakojimas vyniojasi truputį nekantriai, kai kada užbėgant už akių ir mįslingai nurodant, kas nutiks po daugybės metų. Tačiau tai nei padeda, nei trukdo, kaip ir politinės potekstės.