Ką reiškia „reikia kairės”?

Iki šiol, kai užmatau įdomų egzempliorių, atnaujinu savo įrašą apie kairės poreikį. Tačiau jaučiu pareigą pagal savo netobulą supratimą dar ir išversti tai, ką transliuoja autorės. Taigi, jeigu teisingai suprantu, „reikia tikros kairės“, kai tai sako dešiniųjų pažiūrų autorė, reiškia:

• Kas nors surinkite tas varguoles ir kuo nors jas užimkite, gerai?
• Kažko trūksta, kad turėtume tvarkingą ir nuspėjamą europietišką politikos spektrą.
• Mes ilgai gniuždėme priešininkę, o dabar riteriškai ištiesime ranką ir padėsime atsistoti.

Arba pagarbiau:

• Aš norėčiau, kad žmogos, kurios gyvena sunkiau nei aš, kažkaip save politiškai išreikštų, bet žinau, kad mano ideologija tam visiškai netinka. Reikia, kad kažkas pasiūlytų alternatyvą, kuri yra pakankamai įtikinama kitiems visuomenės sluoksniams, kad jos siektų, bet pakankamai utopinė, kad niekada nebūtų įgyvendinta, ypač viduriniosios klasės ir/ arba etninės daugumos patogumo sąskaita.
• Intuicija kužda, kad brandusis kapitalizmas gal ir nėra visai optimali sistema, bet verčiau tegu kas kita užkamšo jos spragas, o aš renkuosi ją toliau palaikyti.
• Man labiau patiktų užimti dešiniosios vaidmenį diskusijoje su kairiąja nei vis jaustis beveik socialiste tarp aršesnių dešiniųjų.

Taigi kokia kairė patiktų dešiniosioms komentatorėms?

• Ekonomistinė. Daug ir dažnai kalbėtų apie pajamas, atlyginimus, pašalpas, ne apie politinę sistemą ar principinę visuomenės sąrangą.
• Nišinė. Nekonkuruotų dėl išsilavinusio miestietiško elektorato.
• Reformistinė. Siektų kapitalizmo su truputį žmogiškesniu veidu.

Ar atkreipėte dėmesį, kas dešinėje nesako, kad reikia tikros kairės? Ogi religinis sparnas. „Tikros kairės“ reikia sekuliarioms komentatorėms. Manau, kad ši kryptis tiki, jog bažnyčios socialinis mokymas gali ir turi užkamšyti tas spragas, pasipriešinti vis didesnės žmogiškųjų santykių dalies suprekinimui ir brandžiojo kapitalizmo negailestingumui.

Nebereikia kartoti, kad nuo kairės bažnyčios socialinis mokymas skiriasi tuo, kad išteklius ir gėrybes perskirsto „iš malonės“, o ne visuotinių žmogos teisių pagrindu. Todėl neprivilegijuotos visuomenės grupės gėrybėmis gali naudotis tik kruopščiai prižiūrimos ir kontroliuojamos privilegijuotų grupių. Be to, pageidautina, kad pirmosios nuolat demonstruotų nuolankumą ir dėkingumą. Tai galioja ir tokioms gėrybėms kaip nemokamas švietimas neturtingosioms, prieglobstis pabėgėlėms, pašalpos bedarbėms. Pagal kairįjį požiūrį, ir tingi, neklusni paauglė nusipelno būti lavinama su visomis kitomis, ir nusikaltimą įvykdžiusi pabėgėlė nusipelno prieglobsčio nuo persekiojimo, ir nuo priklausomybės kenčianti bedarbė turi teisę į išmokas, nes tai yra visuotinės teisės. Labai sveikintina, kai šių teisių turėtojos „stengiasi“ ir daro, ką gali, kad kuo greičiau nebereikėtų šiomis teisėmis naudotis. Tačiau tai nebūtina, o pasirenkama laisva jų valia, ir pastangos jokiu būdu negali būti sąlyga naudotis visuotinėmis žmogos teisėmis – tam jos ir visuotinės.

Naują bažnyčios socialinio mokymo įsikūnijimą politikoje matome Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pavidalu. Pastebime dosnumą malonėmis, bet kartu ir norą kontroliuoti, dėkingumo lūkestį. Sekuliarioms dešiniosioms tai visai nepatinka – ne tokio kapitalizmo spragų užkamšymo jos laukė. Tačiau kol kas tai vienintelė politinė alternatyva neoliberalizmui Lietuvoje ir Latvijoje.