Šiandien mano kartos lietuvės kelia į Facebook’ą savo pirmoje klasėje nuotraukas, savo vaikų nuotraukas ir išminties perlus. Daug kas šiandien byloja apie mokymosi svarbą, apie tai, kokia buvo jų patirtis kaimo ar miesto mokyklose, ko išmoko ir neišmoko, ir kaip puikiai, nepaisant visų trūkumų, viskas išsirutuliojo į visai neprastą viduriniosios klasės gyvenimą. Kad taip būtų, reikia skaityti daug knygų.
O man visai nesinori galvoti apie tai, kaip čia viskas galiausiai išsirutuliojo. Struktūriškai mąstant, didžioji dalis mano darbų kažkiek primena mokyklą. Reikia skaityti, rašyti rašinius, rašyti taip, kad patiktų toms, kas vertina, įsiminti daug detalių, kad paskui galėčiau jas atpasakoti žodžiu ar raštu, spręsti uždavinius. Visa tai reikia padaryti iki nustatyto termino, kitų diktuojamu ritmu. Kai kuriuose iš mano darbų reikia saulėtas dienos valandas praleisti sėdint ant kėdės. Dažnai reikia kalbėti prieš auditoriją, kartais proceso dalis būna išvykos, tik vietoje kokio nors Vytės Nemunėlio muziejaus dabar gaunu vykti į institucijas Briuselyje ar universitetus Andalūzijoje. Tokie yra nemaža dalis viduriniosios klasės darbų, ir tam mokykla ruošia ir paruošia. Tačiau lyginant štai tokią dabartį su mokykla, nė už ką nenorėčiau grįžti į pastarąją. Kodėl?
Kaip šiandien prisimenu, kaip paskutinę vasaros dieną mus su broliu vesdavosi į McDonald’s valgyti paguodos happy meal. Prisimenu, kaip paskutinėmis vasaros savaitėmis žaisdavome žaidimą, per kurį apsimesdavome, kad šiandien paskutinė vasaros diena, o tada leisdavome sau nudžiugti, kad liko dar vienuolika, septynios, trys dienos. Mokykloje man buvo patogu, mokytojos mane mylėdavo ir skatindavo, turėjau puikių draugių, nekilo sunkumų išsėdėti visą dieną, įsiminti dalykus, atlikti kūrybines užduotis. Tačiau negalėdavau pakęsti to proceso.
Taip, aš buvau pirmūnė, kuri nepakenčia mokyklos. Visada mėgau mokytis, bet ne mokykloje. Netgi ligoninėje man labiau patikdavo. Vasaromis mielai sėdėdavau rajono bibliotekoje, skaitydavau literatūrą, konspektuodavau enciklopedijas. Susitikdavau su draugėmis iš mokyklos. Visada buvau įsitikinusi, kad gerus dalykus būtų daug maloniau daryti už mokyklos ribų, su žmogomis, kurios man svarbios (įskaitant mokytojas), bet be tų, su kuriomis manęs niekas nesieja, išskyrus pagaminimo datą ir gyvenamąjį rajoną. KTU Gimnazijoje buvo kitaip, bet vis tiek liko kažkoks kirbantis nerimas, kažkoks paties proceso, pačios struktūros sukeltas priešiškumas ir abejonė – kodėl šitokį įdomų mokymosi procesą reikia organizuoti būtent taip, su sėdėjimu ir judėjimu pagal komandą, su kontroliniais ir būtent tokiais namų darbais?
Šaltinis: elementas iš parodos Post galerijoje Kaune
Tada neturėjau daug empatijos, bet dabar kartais bandau įsivaizduoti, kaip tada turėjo jaustis tos, kam buvo kančia sėdėti vienoje vietoje, mokytis, valgyti ir žaisti primestu ritmu, kam sunkiai sekėsi įsiminti dalykus, atspėti mokytojų reikalavimus ir atlikti užduotis taip, kaip reikia. Kaip jautėsi tos, ką namuose bardavo dėl pažymių? O tos, kas gėdijosi paprastos savo aprangos mokykloje?
Kažkas turi iš esmės keistis šioje pramonės revoliucijos laikų struktūroje, sukurtoje valdyti ir atgaminti masinę visuomenę. Nežinau net, ko čia palinkėti mokinėms – ištverkit ir pagalvokit, kaip surengti revoliuciją, ką?