Rytoj bus praėjusios dvi savaitės po to, kai netoli savo namų galingame automobilio sprogime žuvo Maltos žurnalistė ir tinklaraštininkė Daphne Caruana Galizia. Kaip apie tai sužinojau, galite pasiskaityti mano bičiulio komentare. Tą patį vakarą buvau minėjime su žvakėmis. Kai pavyko pėsčiomis pasiekti Sliemą, minia jau judėjo. Turėjau atsinešusi žvakelę, nuo kažko ją prisidegiau ir, laukdama draugių, svarsčiau, ar aš čia esu kaip dalyvė ar visgi kaip politologė ar žurnalistė (nes taip, kaip tik išėjau iš darbo NVO ir ketinu vėl pradėti žurnalistinę veiklą). Minioje draugių rasti nepavyko. Pro šalį plaukė pokalbių nuotrupos. Daugelis atsinešė Vėlinių tipo žvakes, o iš mano mažytės žvakelės tekantis vaškas skaudžiai apvarvėjo pirštus. Visgi esu čia rinkti istorijų, nusprendžiau.
Kas iš to išėjo, pamatysite netrukus. Tačiau pradinę analizę lietuviškai galite išgirsti šiame komentare LRT radijui ir pasiskaityti šiame 15min straipsnyje. Žinių visame pasaulyje kaip ir netrūko. Užtat aktyvizmo fronte – visiška tyla. Tai pirma politinė žmogžudystė prieš žurnalistę ES po Charlie Hebdo (švedė Kim Wall taip pat buvo neseniai nužudyta, bet, mano paskutinėmis žiniomis, nekeliama versija, kad tai kerštas už jos ankstesnius darbus). Po Charlie Hebdo keitėsi daug FB profilių nuotraukų, visur mirgėjo grotažymės, pylėsi straipsnių salvės. Dabar gi juodi profilių paveisklėliai ir analogiška grotažymė #JienDaphne neišplito už Maltos ribų. Įsiklausykime. Tinklaraštininkę (nors ir dažnai nesilaikiusi žurnalistinės etikos, bet mirties akivaizdoje ne apie tai kalba) nužudė vidury baltos dienos, panaudojo milžinišką sprogmenį, kurį reikia mokėti atgabenti ir sumontuoti. Kas tai padarė – galbūt niekada nesužinosime. Ir visiškai jokios reakcijos? Ar tikrai taip toli ta Malta? O gal visgi peršasi nuomonė, kad emocingos reakcijos, skirtingai nei Charlie Hebdo atveju, nebuvo tik todėl, kad nebuvo nusikaltėlio, kuris kažką įdomaus šauktų egzotiška kalba?
Jei kažką praleidau, parašykite komentaruose.