Italijoje vyksta Tarptautinis žurnalistikos festivalis, kuriame dalyvauja ir mano draugės, taip pat žmogos, kurioms pavydžiu gauto pasitikėjimo tyrinėti tai, kas įdomu, ir iš kurių semiuosi įkvėpimo. Festivalyje bus daug diskusijų apie įvairius žiniasklaidos reikalus. Tikiuosi, kad bent keletas pasisems idėjų, kaip dirbti geriau ir mažiau jaudintis dėl pinigų.
Aš tuo tarpu prieš savaitę ar daugiau sapnavau, kad sutinku kažkokią garsią karjeros koučerę ir, kai paklausta atsakau, jog dirbu nepriklausoma žurnaliste, ji rėžia: „Tai nepavyks.“ Sapnas labai prajuokino, bet šis klausimas, kurį tiek įvairios kolegės, tiek aš įvairiais gyvenimo etapais atsakome skirtingai, nepraranda aktualumo. Neseniai vienas trumpalaikis darbdavys man pasakė, kad tikrai geros žurnalistės anksčiau ar vėliau „prasimuša“. Tačiau nežinau ir, kai sykį dėsčiau, nemokėčiau studentėms paaiškinti, kaip realistiškai įsivertinti savo galimybes.
Ar esi nepakankamai gera, jei penkios redaktorės atmetė tavo idėją? Ar esi nepakankamai gera, jei įvairūs leidiniai priima tavo kūrinius, bet tik vieną kartą? Ar esi nepakankamai gera, jei daugybė redakcijų sako „tu būtinai parašyk/ pafotografuok, pafilmuok, visada laukiame“, bet nuolatiniam darbui visada randa kitą kandidatę? Ar esi nepakankamai gera, jei kolegė ar bendrakursė, su kuria, rodos, visai neseniai pradėjai iš panašios pozicijos, gavo svajonių darbą, o tu – ne?
Šiandien į el. pašto dėžutę atėjęs pranešimas, kad baigia galioti mano ESTA registracija į JAV priminė, kaip prieš dvejus metus ruošiausi kelionei į gana įspūdingus vasaros kursus Jeilyje apie istorijų pasakojimą. Šie kursai buvo itin naudingi tuo požiūriu, kad sutikau įdomių žmogų ir praplėčiau akiratį, ėmiau geriau suprasti, kaip veikia JAV žiniasklaida, bet nė trupučio nepraskleidžiau dūmų užsklandos, siekiant suprasti, kaip „prasimušti“. „Dirbau iki nukritimo“ ir „Turi parodyti darbdaviams, kad darysi tai, ką darai (pvz., podcastus) bet kuriuo atveju, nesvarbu, mokės tau ar ne“ – tokie buvo vieninteliai patarimai. Itin amerikietiški, visiškai nenaudingi, kaip vėliau diskutavome su bendramokslėmis. Reporterė, kuri 10 metų Meksikoje tyrinėja korupciją, irgi dirba iki nukritimo. Kelionių tinklaraštininkė irgi daro tai, ką daro, po darbo, tikėdamasi, kad kada nors pavyks tapti profesionalia kelionių žurnaliste – bet, pvz., New York Times kandidatų CV neskaičiuos tokios patirties, kurią finansavo viešbutis, kelionių agentūra ar kitas su kelionėmis susijęs verslas.
Kadangi vis didesniam skaičiui žmogų sunku laviruoti, riba tarp žiniasklaidos ir ‘turinio’ (viešųjų ryšių, reklaminių pasakojimų) blanksta, kad ir kaip NYT už tai baustų kandidates į savo siūlomus svajonių darbus. Sausį pasirodžiusi Europos žurnalistų federacijos misijos Baltijos šalyse ataskaita parodė, kokie procesai vyksta mūsų regione. Nemokami interesų grupių laikraščiai ir konkurencija su nemokamu ‘turiniu’ internete spaudžia ir taip smulkioje rinkoje neišsitenkančias žiniasklaidos priemones. Atskira, čia neminima problema yra kvietimai kalbėti ar rašyti mainais už paminėjimą ar labdarai. Publika nori vartoti žiniasklaidą nemokamai, redakcijos ima norėti daug už mažai, o žurnalistėms reikia valgyti.
Vis dažniau LinkedIn matau, kad pažįstamos, paragavusios žiniasklaidos ir viešųjų ryšių ar kitokių darbų vadina save profesionaliomis istorijų pasakotojomis. Jeilio kursuose taip pat pajutau tokią sklandančią Zeitgeist – visur norisi tų istorijų, prekių ženklai yra istorijos, žurnalistika yra istorijos (ginkdie ne statistika ar sausi pranešimai – fui fui fui), reklama yra istorijos (žr. telefonų operatorius), Facebook ir Instagram atsirado istorijų įrankiai… Nepriklausoma profesionalė gali plaukioti istorijų jūroje, pasakoti tas istorijas įvairiais būdais – šiandien reklamai, rytoj diskusijos sesijoje, poryt, žiūrėk, rimtame tiriamajame straipsnyje… Ir pavalgyt yra už ką (*nereklamuotino alkoholinio produkto* taurę duos toje diskusijoje), ir pasakoti gali, kiek lenda.
„Tai tu – nepriklausoma žurnalistė – turinio rašytoja?“ – susipažįstant pasitikslina vienas skaitmeninis klajoklis. „Žurnalistė! Nerašau PR,“ – skubu atsikirsti. Tačiau neteisiu tų, kas derina šias, mano nuomone, sunkiai suderinamas sritis. Be to, ir savo darbe tenka daryti kompromisų, kurie man ne visai patinka. Neseniai rašiau apie kokybišką spaudą, į kurią įeina atrinktos, apgalvotos, jokių verslo interesų neveikiamos (tikiuosi) recenzijos.
Aš ne visada turiu tokią prabangą. Tenka matyti daug nykių parodų ir vienintelis būdas išreikšti savo požiūrį – nieko nerašyti arba rašyti mažai ir sausai. Vakar nuėjau į vieną tokią parodą, kurios idėja finansuota iš mokesčių mokėtojų lėšų, pompastiškai pristatyta, o dėmesio verti objektai – geriausiu atveju visi du. Aš suprantu, kad galbūt daug ko nežinau ir nesuprantu meno pasaulyje, kad kažkas kita gali perskaityti kitokias žinutes. Meno kūrinį kritikuoju tada, kai manau, kad tai ir taip kažkas jau teigė, kai pompastiška ir pretenzinga ambicija virsta anaiptol neįspūdingu rezultatu. Pavyzdžiui, jei kas nuvažiavo į Japoniją ir nufotografavo geišą, tai turi žinoti, kad dar keli tūkstančiai žmogų šimtmečių eigoje Japonijoje aprašė, nupiešė ar nufotografavo geišą. Todėl, įmesdama dar vieną geišą į liulantį vaizdų vandenyną, autorė turi turėti stiprų argumentą, kodėl jos geiša nėra tik inercijos ar originalumo stokos pastūmėtas produktas. Manau, kad publika turi teisę žinoti, kad paroda koceptualiai nuobodi ir pilna klišių, bet ją apaugę per daug įvairių susipynusių santykių.
Kultūros ir kelionių žurnalistikoje spaudimas gaminti nebrangų ‘turinį’ turbūt stipriausias, o ir laikraščiams bei portalams kyla didelė pagunda vietoje profesionalių straipsnių tiesiog nusikopijuoti pranešimą spaudai. Juk visai tikėtina, kad tą tekstą parašė buvusi žurnalistė, kuri kažkuriame gyvenimo etape nutarė įsigyti būstą, šunį ar susilaukti vaikų – na, žinote, būna gi. Gaunant 70 eurų už tekstą taupyti tektų taip ilgokai.
Koks galėtų būti sprendimas? Nežinau. Balsuoti savo pinigais. Suteikti žurnalistėms meno kūrėjų statusą ir leisti gauti 2 proc. Nekarpyti spaudos finansavimo. Sukurti mechanizmus remti atskiras autores. Bet nė vienas iš šių būdų neturi potencialo išjudinti masinių pokyčių. Gal tos, kas nuvažiavo į festivalį Italijoje, papasakos, ką daryti?