Prieš kurį laiką dovanų gavau niekada anksčiau negirdėtos lietuvių rašytojos knygą. Draugės žino, kad aš daug kraustausi ir pastaruoju metu knygas imu iš bibliotekos arba skaitau planšetėje, taigi turėjo būti ypatinga priežastis, kodėl draugė nutarė man padovanoti popierinę knygą ir būtent šią. Ta priežastis maždaug ties knygos viduriu atsiskleidė.
Ant minkšto popieriaus išleista smagaus formato knyga su Viktoro Petkevičiaus iliustracijomis yra apie išeivijos bohemos gyvenimą XX a. 4 dešimtmetyje. Pasakojimas net spirga nuo ironijos ir saviironijos, ir kuo toliau, tuo mažiau jis atrodo senovinis. Daugybė taikliai pagautų kritinių momentų puikiai tinka ir šiandienai. Smagiai kvatojau iš autorės aprašomų vyrų dramų, kai dėmesio nesulaukiantys vyrai pasyviai-agresyviai prašo ant kapo pasodinti baltą gėlelę, nors šiandienos savižudybių krizės kontekste toks atsainus požiūris į jų grasinimus būtų nekorektiškas. Paminklų vajus Kaune irgi niekur nedingo. Taip pat šios eilutės, atrodo, gili senovė, bet pažiūrėkite vieną kitą komercinių televizijų laidą moteriškai auditorijai, ir ką atpažinsite? „Provincijos poniučių ir mūsų prieš šimtą metų gyvenusių bobučių nuomone (kas beveik tas pats), moteris turi bijoti vyro kaip velnio, [o jei nepavyksta], tučtuojau tempti jį prie altoriaus. Altorius – patogi, viską slepianti širma […]. Bet kol dar nėra tos simatiškos už šimtą litų širmos (plius dar šliūbiniai žiedai ir arbatpinigiai zakristijonui), vyras yra plėštus žvėris…“ Vyrai, kurie nemėgsta feminisčių, turėtų prisiminti, kad daugiausiai jų vadinamos mizandrijos yra „tradicinėse vertybėse“.
Romano veikėja Liūnė tokio požiūrio nesilaiko ir draugiškai gyvena vyrų apsuptyje, su kitais lietuviais menininkais bendraudama kaip su lygiais. Tačiau ji puikiai žino, kad gyvena struktūriškai nelygiame pasaulyje, ir strategiškai naudojasi jo privalumais bei kuria būdus apeiti nepalankias sąlygas. Jos gyvenimo palydovas – nuolatinis pinigų stygius ir neadekvatumo pojūtis, su minimaliomis prancūzų kalbos žiniomis atsidūrus Paryžiuje.
Knygos pradžioje Liūnė sutinka vyriškį iš Antilų salų, ir čia seka žiaurus, kraupinantis vyriškio fetišizavimas. Buvo nesmagu skaityti, kaip viskas apie komunikabilų vyriškį yra „jo juoda/s tas ir tas“. Negalėjau negalvoti apie tai, kad, jei ši L.Janušytės knyga atsidurtų mokyklinės literatūros kanone, maišytai lietuvei ar imigrantei mokinei būtų gana britku skaityti tokias eilutes. Kita vertus, kuo geriau romane susipažįstame su veikėja Liūne, tuo labiau rasiniai fetišai įsiterpia į jos bendrą saviironijos srautą, kuriame ji šaiposi iš savęs kaip provincialės ir pripažįsta, kad nėra sąžininga taip su vyriškiu elgtis, bet vis tiek negali atsispirti pagundai. Be to, romanas parašytas 1937 m., o aš paauglystėje internetinių pokalbių kambariuose bendraudavau su mergina, lygiai taip ir dar žiauriau fetišizuojančia japonus, o Delfi skaičiau lietuvės emigrantės rašytą įvairių tautybių meilužių „katalogą“. Nors Liūnės ir Moriso pokalbiai romano eigoje darosi vis sudėtingesni, jai vis geriau įvaldant prancūzų kalbą, ji niekaip nepaleidžia egzotiškos svajonės ir negali priimti minties, kad jie galėtų gyventi kaip miestiečių pora Paryžiuje.
Daugybė detalių – gyvenimas su labai ribotu biudžetu, atidus visuomenės stebėjimas, socialinė improvizacija, sunkumai susistruktūruojant savo laiką – man padėjo gana stipriai susitapatinti su veikėja, nes priminė mane Izraelyje (pvz). Spėju, va tokia ir buvo dovanotojos mintis.