Kartą (jei tiksliau, 2013 m.) vertėjų mėgėjų konkurse gavau pagyrimo raštą, versdama ištrauką iš Doris Lessing kūrinio, bet pažintis su šios autorės kūryba iki šiol buvo minimali. Kiek matau, lietuviškai išversta tik viena jos knyga. Džiaugiausi, kad knygų mugėje į rankas pakliuvo „The memoirs of a survivor“ (kažkur mačiau išversta kaip „Išgyvenimo prisiminimai“). Tai klasikinė distopija, kai lyg niekur nieko pristatoma suirusios visuomenės situacija, o po to ji pamažu analizuojama, virškinama per asmenines patirtis, bet nė kiek neaiškinama. Nėra istorinio pasakojimo – gal ir tokio pasakojimo tradicija suiro.
Romano veiksmas plėtojasi neskubriai, atkartoja veikėjų nuotaikas – laukimą, trynimąsi, abejingą susitaikymą su padėtimi. Kai atrodo, kad įvyks kažkas dramatiško, išorinė drama greitai išskysta, ir po kurio laiko, maždaug už pusės siužetinės bangos ilgio, prakiūra ir išsilieja vidinė drama. Tokios dramos nutinka jaunoms veikėjoms – ne pasakotojai. Ji, romi senjorė, rūpinasi, aptarnauja, padeda, palaiko, bet dalyvauja minimaliai, daugiau stebi ir fiksuoja. Jos jausmai kartu apgyvendintai paauglei Emily – globėjiški, bet neintensyvūs, gimę iš atsainaus pripratimo. Be chaoso ir gimstančios naujos, primityvios, bet veiksmingos tvarkos, senjorė geba persikelti į mįslingą praeities dimensiją, kurioje ir atranda, ir romiai tvarko su Emily susijusius dalykus. Kadangi Emily labai sparčiai įgyja savarankiškumo ir imasi iniciatyvos išlikimo reikaluose, galima nuspėti, kad toji sapniška dimensija, o ne materialinis aprūpinimas, ir yra toji globa, kurios pareikalauta iš pasakotojos.
Taip jau nutiko, kad paraleliai išklausiau Guardian Science Weekly tinklalaidės (podcasto) apie tai, kas vyksta su paauglių smegenimis. Atradimai nenustebino, bet sudėliojo taškus ant i: smegenys labai sparčiai kinta, mažėja pilkosios ir daugėja baltosios masės, atsikratoma kai kurių jungčių, todėl individei gali būti sunku susigaudyti, kas vyksta. Paauglystė yra laikotarpis, kai reikia sparčiai išmokti savarankiškumo (tiek tose kultūrose, kur paauglystėje tenka tuoktis ir pradėti dirbti, tiek tose, kur užtenka išsirinkti subkultūrą ir pradėti maištauti), todėl atsiranda polinkis rizikuoti, ypač grupėje. Paauglystė taip pat yra laikotarpis, kai kitų paauglių nuomonės ir vertinimai atrodo aktualesni nei suaugusiųjų (skirtingai nei vaikystėje ar suaugus).
Per šią prizmę būtų galima perskaityti šį romaną kaip paauglės Emily „kismo ir tapsmo“ istoriją. Iš esmės visi esminiai siužeto etapai susiję su Emily, o ne pasakotojos, kaita ir sprendimais, kol pasakotoja paslaugiai kuičiasi po jos praeitį mįslingojoje dimensijoje, kad mes, lyg kokios mėgėjos psichoanalitikės, visažiniškai suprastume, iš kur ji tokia atsirado. Jei istorija būtų papasakota iš Emily perspektyvos, įvykių struktūra ir ritmas nesikeistų, bet pasakojantis balsas būtų kitoks, ir tai pakeistų kūrinio žanrą. Tai tebebūtų distopinis pasakojimas apie paauglę, kuriai nepasisekė bręsti suirutės sąlygomis, bėgant nuo atstūmimo paženklintos vaikystės. Tik knyga tada pretenduotų į žanrus, kurie apibūdinami ‘young adult’ ir ‘coming of age’ sąvokomis. Taip, kaip pasakoja D.Lessing, – įdomiau ir netikėčiau. Nušukuotas paaugliškas intenstyvumas, išcentrinta asmeninė drama. Vienas įdomesnių momentų – kai pasakotoja, visada gerbianti paaugles ir romiai stebinti jų savarankiškumo siekius, prisipažįsta labiausiai bijanti tokiomis sąlygomis užaugusių mažų vaikų.
D.Lessing sakiniai – ilgi, vingiuoti, su daug gramatinių centrų, sudėtingi – laužo visas taisykles, kurių mokiausi, tobulindama savo rašymo įgūdžius. Kartais jie tęsiasi beveik ištisas pastraipas. Tačiau toks rašymo būdas pabrėžia „suveltą“ situaciją ir neskubrų tempą. Tikrai įdomi distopija, iš kurios išsirašiau įvairių naudingų citatų.