Jeigu mėgstate Ch. Dickens’o stiliaus kalokagatiją (kas gera, tas ir graži, kas graži, tas ir gera), šiuo romanu pasimėgauti bus sunkiau. Iki pat pabaigos sunku apsispręsti, kiek pagrindiniai veikėjai nusipelno to, kas ištinka, ir kiek galbūt jie nusipelno asmeniškai, bet nenusipelno visuomenės grupė, kuriai jie priklauso.
Ne, aš neapsigalvojau dėl savo tinklaraščio kalbos politikos, tiesiog romano centre yra jie. Okonkwo, savo kaime gerbiamas imtynių čempionas, yra, galima sakyti, tipiškas mačo, kuris ilgainiui prisidirba dėl savo karšto temperamento ir gauna ataušti už savo bendruomenės ribų. Įdomu tai, kad bausmė pastūmėja vaizduotę tikėtis tragedijos, bet iš tiesų ikikolonijinėje igbo tautos visuomenėje mechanizmai suvaldyti tokius protrūkius yra „atidirbti“ ir sutvarkyti taip, kad priverstų reflektuoti, kas įvyko, bet leistų nubaustajam likti produktyviam ir įtrauktam į bendruomenės gyvenimą. Visą laiką Okonkwo labai rūpinasi, kad jo sūnūs augtų tokie patys ir kad lyčių vaidmenys būtų užkonservuoti. Jis šiurkštus savo palikuonėms, žiaurus vyriausiajam sūnui, kuris nuo to susvetimėja, ir nekritiškas savo pasaulėvaizdžiui nepaisant to, kad pats pripažįsta, jog viena iš dukterų yra pati protingiausia, drąsiausia ir būtų geriausia įpėdinė.
Rašytojas šiuo pasakojimu atskleidžia, kad įvairiems konfliktams suvaldyti ikikolonijinė bendruomenė turėjo savo mechanizmų. Įdomus epizodas, kai pasakotojas pabrėžia, jog išėjus kaukėtoms „dvasioms“, nebūtų sunku atpažinti bendruomenės narius, kurie jomis persirengė, bet visuotiniu sutarimu į tai nesigilinama, nesistengiama protėvių dvasių demaskuoti, nes šiame rituale dalyvaujantys vyrai yra visiškai pasinėrę į vaidmenį ir veikia ne savo, o protėvių vardu. Atitikmuo postindustrinėje visuomenėje galėtų būti didelės atsakomybės reikalaujantys profesiniai vaidmenys. Pvz., jei Agotą pažįstate kaip bendruomenės narę, tai jei ją sutiksite kaip stomatologę, jos vaidmuo reikalaus atsiriboti nuo to, ką apie jus žino iš bendruomenės. Taip pat jeigu Petras yra boksininkas, ringe jis prisiima vaidmenį, kuris yra visiškai atskiras nuo jo santykių kasdienybėje. Taigi ir Okonkwo dalyvauja rituale, kuriame kai kuriems vyrams tenka kaukėtų dvasių vaidmenys.
Tačiau visos kortos susimaišo, atvykus misionieriams. Jie iš pradžių stengiasi papirkti nepretenzingu svarbių paslaugų teikimu, tačiau vos juos įsileidus, pradeda kerotis ir netrukus ima diktuoti savo taisykles. Ch. Achebe konkrečiai ir „įvietintai“ atskleidžia, kaip akiplėšiškai kolonizatoriai primeta savo tvarką, įsteigia savo teismus ir kankinimais bei pažeminimu ima kastis po bendruomenių vyresniųjų autoritetu.
Tačiau būtų per paprasta sakyti, kad kolonizacija remiasi tik brutalia jėga. Autorius talentingai atskleidžia, kaip pirmieji misionieriai, pakloję kolonizacijos pamatus, susirankioja bendruomenės atstumtąsias, suteikia viltį peržengti įsisenėjusią tradicinę hierarchiją, skatina nebijoti prietarų. Įvairiais būdais skleidžiamai krikščionybei geriausia reklama tampa, kai prietarai nesuveikia ir tradicinė tvarka atskleidžia savo nelankstumą. Okonkwo užsispyrimas nelanksčiai laikytis įpročių ir papročių sutrukdo jam priimti tiek savo šeimos narius, tiek besikeičiančią tikrovę, ir kartu sugalvoti, ką dabar daryti ir kaip spręsti iškilusias problemas.
Dažnai sakau, kad visoms postkolonijinėms visuomenėms (ir mums postsovietinėje erdvėje) reikia skaityti vienoms kitų literatūrą. Jeigu tikime, kad istorija apibrėžia tai, ką gebame ir renkamės daryti dabartyje, tai mums reikalingas kiekvienas žodynas, kuris padeda apibrėžti, ką kolonizacija padarė mūsų visuomenei ir ką pastaroji pati sau pasidarė. Geresnės Vakarų Afrikos literatūros pažinimas padėtų kokybiškiau diskutuoti apie vadinamąsias tradicines vertybes, istorinės atminties politiką ir mūsų ateities kryptį. Tai svarbu ir todėl, kad genties sąvoka šiuolaikinėje globalioje visuomenėje yra tikslesnė ir analitiškai naudingesnė nei tautos, bet apie tai – kitą kartą.