Prieš daugiau kaip trejus metus perskaičiau lietuvišką garsios rašytojos knygos vertimą ir pagalvojau, kad mielai perskaityčiau ir jame ne kartą minimą „apelsinų“ knygą. Tačiau pasaulis platus, knygų jame daug, tad šiek tiek užtruko, kol ji atsidūrė pas mane. Skaitant ankstesniąją knygą, man nepatiko, kad skaitytoja tarsi gėdinama jos dar neskaičiusi, bet dabar nebeprisimenu, kokiose situacijose autorė reikalavo žinių apie savo ankstesnę knygą, išliko tik atmintis, jog taip buvo.
„Apelsinuose“ veikėja taip pat yra autorės bendravardė. Fanatiškai religinga jos motina kiek galėdama riboja mergaitės raidą ir prikišamai vis siūlo apelsinų, todėl jų metafora tampa pernelyg tiesmuka. Kaip ir kitoje knygoje, pavadinimas kilęs iš motinos citatos, ir kai motina link pabaigos ją pagaliau ištaria, turėtume atsidusti, kad štai artėja herojės išsilaisvinimas, bet, taip prikišamai primaitintos šios metaforos, greičiausiai tik kilstelėsime antakius.
Įdomiausios romano vietos buvo tos, kuriose veikėja entuziastingai dalyvauja savo indoktrinacijoje. Jos patirtis mokykloje aiškiai atskleidžia laisvės supratimo ribas. Ar mokinė, kuri įkvėpimo savo mokykliniams darbeliams semiasi iš fanatiškai suprastos religijos, yra tik indoktrinacijos auka, ar nepriklausoma, ne pagal amžių brandi mąstytoja? Kontrastas su bendraklasių primityviu vaikiškų klišių atkartojimu parodo, jog atsakymas nėra toks savaime suprantamas. Jaunoji misionierė turi aiškią nuomonę ir vertybes, o surambėjusios formaliosios švietimo sistemos bandymai išgelbėti ją nuo savęs pačios atrodo primityvūs ir apgailėtini.
Visgi veikėjos tapatinimasis su savo bendruomene pradeda eižėti, kai ji įsimyli. Jos aplinkoje, kaip ji pati taikliai įvardija, daug aktyvių, veiklių moterų ir nė vieno teigiamo vyro pavyzdžio, bet kai ji, sakytum, labai logiškai nekreipia menkiausio dėmesio į berniūkščius ir įsimyli kitą merginą, bendruomenė pasišauna abi „gydyti“. Kas būtų, jei bendruomenė būtų atviresnė ir geriau pasirengusi priimti tokios entuziastingos savo narės netradicinį seksualumą, kuris netgi atveda į bažnyčią naujų narių? To nesužinosime, nes staiga paaiškėja, kad seksualumo standartai svarbiau už aistrą dirbti bažnyčios labui, už visas kitas vertybes ir drąsą jas išpažinti nepalankioje aplinkoje.
Rašydama šią knygą, Winterson dar nebuvo taip išgarsėjusi, todėl pasakojimas romesnis, jame nėra narciziškų tonų, kaip „Kam būti…“, todėl šį romaną maloniau skaityti. Rašytoja įtikinamai ir taikliai dėsto savo veikėjos logiką, pagrindžiančią, kaip patys naiviausi sprendimai remiasi tvirtomis vertybinėmis prielaidomis. Ar tokio gyvaus proto mergina būtų ištvėrusi konservatyvioje religinėje bendruomenėje, jei nebūtų išlindęs jos nekonvencinis seksualumas? Medžiagos romane yra ir vienokiam, ir kitokiam atsakymui.