Kai absoliučiai niekas neveikia, kažkas ima ir suveikia. Pavyzdžiui, telefonas pilietinio karo apimtos valstybės sostinėje, kur niekas nebeišveža šiukšlių ir maitos, o vandentiekis reguliariai bombarduojamas. Tam kažkam suveikus, lengviau susidėlioti gyvenimą ir tursenti toliau. Legendinio lenkų korespondento knygą tikrai verta skaityti dabar, kai viskas taip staigiai keičiasi.
R. Kapuscinskis atvyko į Angolą prieš jai paskelbiant nepriklausomybę nuo Portugalijos. Kadangi prieš dešimtmetį dėl tam tikrų aplinkybių teko išsamiai pasidomėti Angolos istorija ir ekonominiu pakilimu, pritraukusiu ten būrius kinų ir brazilų darbininkų, vertinau galimybę iš tokio gyvo ir įsimenančio šaltinio sužinoti daugiau apie konflikto ištakas. Tačiau R. Kapuscinskio knygas reikia skaityti ir jei jums nerūpi nė viena Afrikos šalis ir jos dekolonizacijos procesai.
Šioje knygoje sekame korespondentą gilėjančio ekstremalumo kryptimi. Pradžioje sutinkame jį Luandos viešbutyje, ir padėtis jau atrodo prasta. Tačiau pasitaikius progai evakuotis, jis verčiau palieka turimus asmeninius daiktus ir sugrįžta į karo zoną. Išsisėmus sostinės istorijoms, kurių sočiai prigeneravo sprunkančių portugalių minia, korespondentas iškeliauja į frontą. Pasakojimai apie nenuspėjamo pilietinio karo aktualijas atmiešti šiam autoriui būdingu humoru, kuris užtikrina, kad skaitytojos nekrūpčiotų nuo karo baisumo. Autoriaus talento dėka lengva gyvai įsivaizduoti ryškių personažių paletę – nuo viešbučio darbuotojų iki vairuotojų fronte. Buitines detales autorius slepia: kažkiek užsimena, kur ir kiek miegojo ar nemiegojo, bet skaitant man buvo smalsu, kaip jis ir jo bendrakeleiviai prausdavosi, kur gaudavo pavalgyti. Užtat gausiai pažerta detalių apie patikros punktus ir juos aplipusius ritualus, apie cigarečių vertę ir mobilizacijos chaosą.
Labai įsiminė ne kartą pabrėžta detalė, kad gyventojos nedrįso naudotis portugalių palikta nuosavybe. Pamiršti namai, gyvuliai ir technika korespondentui akivaizdžiai krito į akis. Jis bendrakeleivių kaskart užklausė, kodėl jie visu tuo nesinaudoja. Negalima – ne mūsų. Neįtikėtina, kad pilietinio karo įkarštyje, kai subyra tiek socialinių normų, gyventojos taip skrupulingai gynė kolonizatorių nuosavybės neliečiamumą. Komunistinė grupuotė, kuri akredituoja lenką reporterį ir padeda jam patekti ten, kur jam reikia, nesiekia nusavinti buržuazinio turto – jos tikslas tėra su kitomis tėvynainių grupuotėmis išsiaiškinti, kas gaus formuoti pirmą dekolonizuotos šaliles vyriausybę.
Kadangi Angolos pilietinis karas – ne šiaip sau santykių aiškinimasis tarp skirtingų vietinių grupuočių, o Šaltojo karo laukas, ilgainiui sužinosime, kokie geopolitiniai interesai čia dalyvauja. Prieš skaitydama šią knygą nežinojau, koks visame tame buvo Kubos vaidmuo. Autorius glaustai ir įsimenamai atskleidžia, kokios istorinės gijos surišo Angolą su Karibų salomis bei Lotynų Amerika ir kaip istoriniai ryšiai peržengė ideologinius.
Ekstremaliais laikais dera skaityti dar ekstremalesnių laikų atsiminimus. Jie padeda „įsižeminti“ ir patikėti, kad vis tiek kažkaip bus, ir kad bendražmogiškas nuoširdaus ryšio ir pagalbos siekis skleidžiasi dar gražiau, kai aplink daug kas trupa ir byra.