Lietuvoje itin populiariam rašytojui Haruki’ui Murakami’ui puikiai sekasi „nurautos“ istorijos (dėl to ir pradėjau jį skaityti), o štai istorijos, kurių veikėjai išgalvoti, bet daugmaž normalūs, pavyksta daug prasčiau. Net ir viename romane keistesnis herojus gali „suveikti“, o „normalesnis“ – likti neįtikinamai nykus.
Žemės drebėjimas, kaip apsakymų kolekcija parodo H. Murakami, yra iš vėžių išmušanti patirtis. Todėl nesunku patikėti, kad į skolų išmušinėtojo namus kartą atėjo gigantiška ir labai rafinuota varlė, mat reikia sutelkti jėgas kovai su požemių slieku. Na, žinoma, jei pareiga šaukia, reikia imtis darbo. Ypač jeigu varlė taip sako. Nesunku įsijausti į verslaus meškino istoriją, pasakojamą mažai mergaitei, kuri neramiai miega, kol jos mama ir draugelis narplioja jaunystėje užsimezgusį meilės trikampį. Ir pagal vieną požymį galimai į savo tėvą panašų vyrą sekantis Jošija visai šaunus, ir pametus keistą vyrą iš akių šokti keistame užkampyje – kodėl gi ne?
Poroje apsakymų rašytojas bando išlįsti iš beta-vyrų burbulo ir istorijos centre įkomponuoti moteris (rekomenduoju paskaityti, kaip Mieko Kawakami talentingai išnarsto moteris personažes Murakamio kūryboje – tiesa, mano nuomone, truputį per švelniai). Tailande po konferencijos atostogaujanti mokslininkė Sacuki ir su keistuoliu laužų entuziastu susidraugavusi Džiunko – išbaigtos, įdomios, intriguojančios personažės. Bet būtent jų istorijose nėra veiksmo, nėra jokios transformacijos ar konflikto – ar bent jau aš to neįžvelgiau. Man asmeniškai pats neįdomiausias pasakojimas man buvo „NSO Kuširo mieste“. Personažas – lengvabūdis pardavėjas Komura, kuris čiuožia per gyvenimą be pomėgių ir aistrų, net šalčio bei karščio nejausdamas – įtikinamas ir išbaigtas. Nesunku jį įsivaizduoti, ypač santykyje su žmona, kuri apibūdinama kaip pilka pelytė, bet turi galią skleisti aplink save ramybę. Kai žmona jį palieka, Komura leidžiasi į kelionę Hokaido salon (nuobodūs H. Murakamio vyrai noriai ten keliauja), kur susipažįsta su dviem moterimis, ir šios jam pasakoja istorijas, kurias sunku kažkaip susieti.
Todėl labai apsidžiaugiau, kai žurnalo New Yorker tinklalaidėje Bryan’as Washington’as išsirinko šį kūrinį pakomentuoti. Jis susiejo žemės drebėjimą ir NSO kaip individą savo galia pritrenkiančius gaivalus. Rašytoją taip pat sužavėjo, kaip kabantis smurto šešėlis pakeičia sąmonę, pasuka jos ašį. Rekomenduoju paklausyti šio skaitymo ir interpretacijos.
H. Murakamio kontekste šią knygą labiau verta skaityti nei „Kafka pakrantėje“, „Dansu dansu dansu“, „Norvegų girią“ ir „Prisukamo paukščio kronikas“.