Jeigu sukilimo šūkius skanduoja vaikėzai, geros naujienos – tikrieji smurtautojai dar neišėjo „į trasą“. Virtuvėje galima sužinoti naujausias paskalas, o batų parduotuvė gali išgelbėti jums gyvybę. JAV žiniasklaida labiau nei britiška draugauja su teismais, bet visiškai nedraugauja su kariuomene, kurios veiklą užsienyje seka. Per dešimtmečius sukauptos legendinės BBC karo korespondentės Kate Adie įžvalgos yra ne tik gyvoji istorija, bet ir naudingi patarimai bei įkvėpimo šaltiniai šiandienos žurnalistėms (kodėl mot. g.?).
Žurnalistės autobiografija liudija, kaip sėkminga karjera minta tiek atsitiktinumais, tiek pasirengimu daryti tai, ko reikalauja situacija, ir gal šiek tiek daugiau. K. Adie atvirai prisipažįsta, kad į universitetą įstojo per „blatą“ ir pasirinko lengvas, nekonkurencingas studijas. Tačiau jai pasisekė ten sutikti gerų mentorių ir išvažiuoti į Berlyną, kur ją aplankė pirmos progos pasitikrinti, kiek ji drąsi ir kaip toli gali nuvesti smalsumas.
Dirbti ji pradėjo regioniniame radijuje tuo metu, kai energija ir pasirengimas kibti į tai, ko tuo metu komandai reikia, galėjo nuvesti toliau nei nuolatinis savo įgūdžių ir ambicijų afišavimas. Kadangi regioninių radijo stočių tinklas tik kūrėsi, žurnalistės turėjo erdvės eksperimentuoti ir praminti naujus takus. K. Adie ne kartą primena skaitytojoms, kaip pradėjo dirbti neturėdama jokių ambicijų ar plano, bet ėmėsi savaitgalių ar vakarinių pamainų, kai buvo paprašyta, ir ilgainiui vadinamasis „can do (sugebėsiu) požiūris“ kilstelėjo ją nuo provincijos naujienų prie žemės ūkio ir religijos temų; atsiradus progai ji stojo prieš kamerą, o kai reikėjo BBC tinkle padengti nepopuliarias pamainas Londone, ji gerai užsirekomendavo ir ten. Susidūrus su seksizmu, K. Adie mitriai susigaudydavo, kada pastovėti už save, o ką verčiau nuleisti juokais ar nekreipti dėmesio. Netrukus ją pradėjo siųsti ir į užsienį.
Ši knyga pateko į mano rankas įdomiu gyvenimo laikotarpiu. Tuo metu daug mąsčiau, kaip atsidurti tokiame taške, kur galėčiau gilintis į tai, kas svarbu, o ne ko reikalauja rinka. Tačiau mano aplinkoje can do dažniau nei naujas galimybes reiškė varginantį, nieko nevertinamą emocinį darbą, už kurį nuopelnus prisiims kai kas kitas. Tokiu metu skaityti K. Adie knygos pradžią, kur ji tikina neturėjusi nei ypatingo talento, nei ypatingos motyvacijos, bet vis tiek pasiekusi karjeros viršūnių, buvo sunku. „Tai čia mes truputį nusigėrėm, truputį pasiklydom, bet tada op op ir padarėm reportažą“ nebuvo tie pasakojimai, kurie tuo metu galėjo man padėti. Padėjau knygą į šalį ir sugrįžau prie jos vėliau, o tada ne tik nebegalėjau atsiraukti, bet ir prisirašiau kelis puslapius citatų.
K. Adie to tiksliai neįvardina – kas išties daug pasiekia, nemėgsta girtis – bet jos ypatingas talentas buvo tas, kad ji nuo pat pradžių mokėjo lukštenti problemas po vieną, tada, kai jos atsiranda. Svarbiausia, rašo ji, neleisti vaizduotei įsišėlti. Na, o tais atvejais, kai bėda išties priremia prie sienos, dažniausiai aplinkinių gerumas paslepia, išgelbsti ir nuramina. Garsioji BBC reporterė niekada nesiekė suvaldyti visų įmanomų rizikų, bet niekada jų sąmoningai ir neieškojo. Jos švelnūs pajuokavimai apie kolegas „berniukus, kurie norėjo žaisti su stambiais žaislais“, primena ne vieną personažą, aptinkamą žurnalistikos pasaulyje ir už jo ribų.
Įdomios ir jos įžvalgos apie tai, kaip reporterėms tapo privaloma nešiotis daugiau apsaugos priemonių, išklausyti daugiau mokymų, bet nuo to jos anaiptol netapo saugesnės. Tačiau ji nesišaipo iš šių reikalavimų ir neabejoja jų reikalingumu – tiesiog pripažįsta, kad pasaulyje padaugėjo mirtinų ginklų bei žiniasklaidai priešiškų asmenų.
Knygoje ji leidžia sau išplėtoti savo nuomonę, kurios, žinoma, negalėjo išreikšti reportažuose. Prasimuša jos nusistatymas prieš tam tikras šalis, už juokelių šen bei ten kyšo stereotipų ausys. Tačiau iš to autorė tampa tik dar išbaigtesne savo knygos personaže. Šiaip ar taip, juk ši knyga – apie ją.