Ruošdamasis palikti Lietuvą, buvęs kolega kanadietis atidavė tautiečio autoriaus knygą, analizuojančią reakcijas ir požiūrį į riziką. Tik dabar prisiruošiau ją perskaityti, bet taip sutapo, kad laikas – puikus. Ne tik dėl pandemijos. Knyga bus naudinga ir mano vykdomam tyrimui.
D. Gardner’is apžvelgia daugybę psichologijos eksperimentų ir tyrimų, analizuoja žiniasklaidą ir politikų kalbas, NVO kampanijas, aprašo, kaip susisiekė su pasisakymų autorėmis ir mokslininkėmis. Su visa šia medžiaga jis atskleidžia, kaip evoliucija skatina mus tuoj pat „pasukti ausis“ į bet kokios grėsmės signalą, bijoti užterštumo, tikėti ta informacija, iš kurios išeina gera istorija, ir pan. Tyrimas po tyrimo, tikimybė po tikimybės jis įrodinėja, kad daugelis nepagrįstai bijo branduolinių jėgainių, chemikalų maiste ir terorizmo, kai tuo tarpu šimtus kartų labiau tikėtina, kad pražudys vairavimas, rūkymas ar prasta mityba. Autorius daug dėmesio skiria ir požiūrio į grėsmę formavimui, kai koks nors reiškinys laikomas labai paplitusiu tada, kai smegenims lengva iš atminties ištraukti jo pavyzdį. Žiniasklaida pažeria daug itin mažai tikėtinų reiškinių pavyzdžių ir taip skatina jų bijoti.
Jau buvau pradėjusi skaityti šią knygą, kai Facebook’e buvau pavadinta kairiąja aktyviste. Kaip lengva kai kurių akyse būti aktyviste, tada pagalvojau. Nesvarbu, kad „aktyvizmo“ šaknyje yra žodis „aktyvus/i“. Aktyvistės paprastai užsiima švietėjiška veikla, savanoriauja, dalyvauja protestuose, organizuoja renginius, rašo ir pasirašo peticijas. Bet, ano FB įrašo atveju, pakanka… nieko nedaryti.
Aš iš tiesų dalyvavau steigiant tinklą Naujoji kairė 95, bet, jam struktūruojantis ir imantis projektų, nebeprisidėjau, o nuo 2013 m. pabaigos nieko ‘kairaus’ neveikiu. Ne dėl to, kad būčiau įsivėlusi į tais metais įvykusią judėjimo schizmą. Tiesiog manau, kad 2007 m. keltus tikslus (normalizuoti kairiąsias vertybes, t.y., individualios laisvės ir socialinio teisingumo derinį, Lietuvoje) pasiekėme (mano gana subjektyvi apžvalga čia). Dabar judėjimo pradininkių sukurtas struktūras perėmė jaunesnė karta, atsirado ir naujų, kitokių judėjimų. Tiek pat metų, kiek ką nors veikiau kairėje (dalyvavau diskusijose, rengiau pristatymus, siūliau idėjas rašomiems atsišaukimams ir kampanijoms), nieko joje neveikiau. Bet, pagal D. Gardner’io dažnai pasitelkiamą pavyzdžio taisyklę, kas mane pažinojo bent dešimtį metų, gali prisiminti pavyzdį, kai aš ką nors kairėje veikiau, ir susiformuoti apibendrintą įspūdį pagal tai. Metams bėgant dalyvavimas Naujojoje kairėje 95 taps labai trumpu epizodu mano viso gyvenimo perspektyvoje, bet stebėtoja iš šalies galbūt vis dar galės prisiminti pavyzdį, kai aš kažką ‘kairaus’ veikiau, ir tas pavyzdys toliau spalvins jos požiūrį į mane. Man tai kas, bet kai kurios buvusios bendražygės iš tinklo išėjo su nuoskaudomis. Po septynerių ar daugiau metų jos socialiniuose tinkluose vis dar siejamos su buvusia veikla. Stebėtojoms tiesiog ryškiau įsiminė mūsų jaunystės veikla, iš jos išėjo įtikinamesnė istorija nei iš visos mažiau viešų mūsų individualių veiklų įvairovės.
Dar yra tokia gero-blogo taisyklė, pagal kurią, anot D. Gardner’io, kartą priskyrusios aptariamą objektą nustatytai kategorijai, atitinkamai vertinsime to objekto teikiamą naudą ar keliamą grėsmę. Jo pavyzdys – populiaru manyti, kad dirbtiniai, cheminiai maisto priedai yra blogis. Vadinasi, jų šalutinis poveikis tikriausiai didelis, o štai aspirinas, kažkur girdėta, geras daiktas, gelbsti gyvybes, todėl jo šalutinis poveikis turėtų būti mažas, o nauda – didelė. Taip pat jeigu kas nors norėtų pakomentuoti, kad kairė Lietuvoje labai negausi, manęs šiai kategorijai nepriskirtų. Tačiau jeigu kas nors iš kairiosioms idėjoms priešiškos stovyklos norėtų išpūsti menamą kairės įtaką Lietuvoje, greičiausiai praplėstų savo apibrėžimą.
D. Gardner’is siūlo pavyzdžius visada analizuoti platesnėje perspektyvoje. Geriausia – pasitelkti statistiką. Labai naudinga tai nuolat turėti omeny, ir ši knyga mane skatina kritiškai pažiūrėti ir į savo pačios priimtus sprendimus, kuo iliustruoti tendencijas, kaip „pjaustyti“ tikrovės „pyragą“, ką „užskaityti“ kaip Zeitgeist, nors niekas neturi duomenų apie šio reiškinio paplitimą. Neseniai Twitter’yje pastebėjau įrašą, kad įvairiuose šaltiniuose cituojamas teiginys, jog du trečdaliai pasaulio gyventojų tupi, o ne sėdi ant tualeto, bet vienintelis pirminis šaltinis – įmonės, kuri pardavinėja tualetų priedus, teiginys.
Kita vertus, ši knyga pati nusipelno tokios kritikos, kokią žarsto kitiems šaltiniams. D. Gardneris atmeta prieštaringus, nenuoseklius tyrimus apie kancerogenus tam tikrose medžiagose, nes į organizmą patenkantys jų kiekiai nykstamai maži. Tikrosios daugumos vėžių priežastys – rūkymas, prasta mityba ir netikęs gyvenimo būdas, teigia jis. Bet jis greitai pamiršo, kad rūkymo ir vėžio sąsaja pakankamai neseniai buvo tokių pat aršių debatų tema, ir daug suinteresuotų pusių atsisakė tikėti mokslo tyrimais.
D. Gardneris taip pat kritikuoja žiniasklaidos pomėgį iš pavyzdžių sudaryti įspūdį, kad stebime tendenciją. Štai viena moteris su krūtų implantais susirgo, antra, trečia… krūtų implantų sukeltų ligų epidemija! Mokslas tuo tarpu kuičiasi po statistiką ir pagrįsto ryšio tarp implantų ir ligų neranda. Ši kritika pagrįsta, bet savo argumentus autorius ramsto mažos imties eksperimentais su JAV ar kitų turtingų šalių studentėmis. Šiais laikais tokių eksperimentų universalumu pagrįstai abejojama. Tik pasitelkiamų tyrimų skaičius ir išvadų nuoseklumas leidžia pasitikėti D. Gardner’io argumentais – labiau nei pačių eksperimentų išvadomis.
Rekomentuoju paskaityti šią knygą ir pamąstyti apie platesnį įvairių grėsmių kontekstą. Taip pat – pasitikėkite kokybiškiausia iš prieinamų žinių sankaupa ir pandemijos akivaizdoje laikykitės saugumo nurodymų. Tačiau kai kiūtote saviizoliacijoje ir naršote socialiniuose tinkluose, kai atrodo, kad aplink vien kairė/ dešinė/ kaltinantis tonas ar dar kas nors, tepravers šio autoriaus patarimas ramiai paskaičiuoti, ko ir kiek yra, ir pažvelgti į platesnę perpektyvą.