Pamenate ant įvairių gražių fonų dažnai klijuotą citatą, esą didžios žmogos aptarinėja idėjas, vidutinės – įvykius, menkos – kitas žmogas? Labai dažnai tenka ją girdėti iš įvairių nuomonės lyderių. Citata priskiriama Eleanor Roosevelt, bet Quote Investigator tinklalapis atsekė ją iki Charles’o Stewart’o ištarmės 1901 m. Praėjus daugiau kaip šimtmečiui nuo citatos ištakų, daugelis su Vakarų spauda dirbančių žurnalisčių patvirtins, kad žiniasklaidoje yra atvirkščiai. Apdovanojimų, gerų leidybos užsakymų ir šlovės gali tikėtis tik tada, jei rašai apie žmogas. Įvykiai svarbu, nes jie suteikia dingstį apie ką nors kalbėti. Idėjos? Jos visada dalyvauja, bet paraštėse, užkulisiuose.
Šiame įraše remsiuosi Financial Times straipsniu apie darbuotojas iš Rytų Balkanų Vokietijos mėsinėse. Jei turite galimybę, paskaitykite jį.
Šiame straipsnyje pasakojama, kaip Vokietija sudarė itin geras sąlygas įvairiuose versluose, įskaitant mėsos apdirbimo įmones, darbuotojas samdyti per tarpininkus, mokant už produkto kiekį, o ne valandas. Kaip tarpininkai išgaus tą produkto kiekį, užsakovas nesidomi. Na, o tarpininkai (darbuotojų nuomai specialiai sukurti verslai) ir spaudžia sūrį, kaip gali: patraukliomis reklamomis privilioja pažeidžiamas ar nelabai susigaudančias darbuotojas, tokias kaip Raja (vardas pakeistas). Tada verčia dirbti ilgas pamainas ir nusuka nuo atlyginimo įvairius kaštus – prastos kokybės tankiai apgyvendinto bendrabučio kainą, transportą, kurio nesuteikia, ir ką tik sugalvoja. FT kalbasi su užsakovo atstovu, išsamiai aprašo, kaip Raja rūko ir laukia draugės, susitinka su darbininkių teisių aktyvistėmis. Bando paskambinti ir tarpininko (Rytų europiečių sukurto verslo) atstovui, bet tas į kalbas nesileidžia. Pabaigoje sužinome, kad Rajai pavyko ištrūkti ir susirasti kitą darbą, o Vokietija priėmė įstatymą, įpareigojančią mėsos apdirbimo įmones darbuotojas samdyti tiesiogiai, bet tarpininkai išpirko bendrabučius ir nesunkiai persimetė į kitas ūkio sritis ir, tikėtina, toliau veiks pelningai.
Kadangi per paskutinius metus visokiais kampais mokiausi, kaip parduoti istorijas (lankiau įvairius mokymus ir pradėjau diplomines studijas Kembridžo Tęstinio mokymosi institute), skaitydama FT straipsnį labiau nei į turinį kreipiau dėmesį į tai, ką jis turi tokio, ką mėgsta redakcijos. O turi štai ką:
- Laiką. Tiek, kiek fotografijoje turi atsispindėti „momentas“, tiek rašytinėje istorijoje turi atsispindėti laiko tėkmė. Bet ne bet kokia tėkmė, o pasakojimo arka, iš kurios sužinome, kaip kažkas gyveno, kaip išsiruošė į pasakojimo centre esančią kelionę (fizinę ar dvasinę), kas kelionėje nutiko ir kaip viskas baigėsi. Laiko tėkmė aptinka Rają nepatenkintą darbo sąlygomis Vokietijoje, tada papasakoja priešistorę (bet taip, tarsi pasakojimo „akis“ būtų ją mačiusi) ir lydi iki tol, kol nepalanki situacija išsisprendžia. Analitiniuose straipsniuose dažnai gilinamės į reiškinių istoriją ar priešistorę, bet tai ne tas pat. Pasakojimo arkoje dabartis prasideda problemos sūkuryje ir tęsiasi iki visiško ar dalinio sprendimo, kurio momentu su veikėja žiūrime į ateitį. Raja į ateitį žiūri optimistiškai – naujas darbas geresnis, darbininkė išmoko karčias pamokas. Uff, paliekame ją su palengvėjimu. Redakcijos vertina, kai veikėją lydime ilgą laiką. Nuo #MeToo pasakojimo New York Times iki Guardian audio long reads labai svarbu akcentuoti, kad su veikėja susitikai daug kartų ir liudijai jos kismą ir tapsmą.
- Heroję, kuri yra stipri auka. Kaip vienas lektorius pasakojo Jeilio vasaros kursuose, publika nori matyti šašus, o ne žaizdas. Žaizdos per daug veikia emociškai. Tol, kol herojė tebėra žaizdoje, istorija tarsi nėra pasibaigusi, nėra atstumo, iš kurio būtų galima suręsti pasakojimą. Kad pasakojimo arka gražiai išlinktų, herojė turi susižeisti, bet po to – jei ne išspręsti problemą ar kaip Odisėjas sugrįžti namo, tai bent jau pasiekti kažkokį užutekį, iš kurio gali reflektuoti, žiūrėti į savo šašus ir kalbėti, kad kažko išmoko ir galėtų pamokyti kitas. Vyriškis, kuris nusipjovė pirštą, galbūt tebėra žaizdoje, taigi ne jis, o Raja pasirinkta pagrindine pasakojimo veikėja.
- Įtraukiančią, įdomiai pasakojančią heroję. Prieš keletą metų, kai su vienu kolega pasidalijau straipsnio, kurį tuo metu norėjau parašyti, idėja, jis labai palaikančiu tonu pasakė, kad turiu šansą išleisti istoriją Vakarų spaudoje, tik reikia rasti „ein Typ der gut erzählt“ (čiūvą, kuris gerai pasakoja) surišti visiems galams. Vėliau atsiuntė pavyzdį. Na jo… Niekada nepavyko parašyti tos istorijos. Neradau tokio „čiūvo“. Grįžtant prie citatos viršuje, idėja buvo, įvykis buvo, bet be žmogos – niekaip. Ir dabar turiu vieną pakibusią istoriją – idėja yra, problema aktuali, medžiaga surinkta, ekspertės pakalbintos. Ieškau „ein Typ der gut erzählt“. Neįsivaizduojate, kiek įdomių temų nepanagrinėjau dėl to, kad neradau herojų.
- Gėrio ir blogio konfliktą. Kairiosios skaitytojos iš straipsnio išsineš mintį „blogas, blogas kapitalizmas – kol profsąjungos ir pilietinė visuomenė nesiims keisti sistemos, nieko nebus“, dešiniosios Vakarų skaitytojos – „blogos, blogos Rytų europietės – neįleist tokių baisių išnaudotojiškų verslų“. FT tik į naudą, kad perskaitys ir vienos, ir kitos. Gėriui atstovauja aktyvistės su lankstinukais. Blogiui – iš darbininkių vargo lobstantys ciniški verslininkai, kurie nepanoro kalbėtis. Mėsos perdirbimo įmonės atstovas bando nusiplauti rankas: aš tik užsakau produktą.
- Jaukų jausmą, kad galima kažką padaryti. Aktyvistės dalija lankstinukus. Valstybė keičia įstatymus. Tik netingėti reikia.
- Erdvę (savi)refleksijai: baigiasi tik epizodas, bet ne visa istorija. Kaip pirkėjos, darbuotojos, žiniasklaida ir kt. dalyvauja procese, kuris buvo toks žiaurus Rajai?
Ar pasakojimas – tik apie žmogas ir įvykius, bet ne idėjas? Anaiptol. Idėjos aiškiai jaučiamos: štai kokia pigios kiaulienos kaina, štai koks ES integracijos šalutinis poveikis, štai iš kur COVID-19 protrūkiai mėsos perdirbimo įmonėse. Įvykiai – žiniasklaidos variklis, juos būtina įtraukti, siūlant redakcijai istoriją (kas nutiko, kad reikia apie tai kalbėti dabar? Nagi pandemija nutiko, su protrūkiais mėsos apdirbimo įmonėse). Tačiau bent jau iš mano patirties vis daugiau redakcijų įsitikinusios, kad, jei remtumėmės citata viršuje, rašome tokiai publikai, kuri nori skaityti apie žmogas. Šį įrašą mane įkvėpė parašyti interviu su virologu Christian’u Drosten’u, kuriame jis pasakoja pradėjęs bodėtis žiniasklaidos užsiciklinimu visur ieškoti asmenybių ir pradėjęs tinklalaidę, kurioje turėtų turėti erdvės diskutuoti apie mokslo atradimus ir idėjas. Tačiau man paskutiniu metu truputį pasukus mokslo žurnalistikos keliu, nuolat matau visur akcentuojant: aha, atradimai svarbu, bet gal galima ką nors apie atradėjo/s kelionę iki atradimo? Gal buvo kokių sunkumų? Daugelio leidėjų ir redaktorių įsitikinimu, publika intuityviai ieško žmogiško veido (dažnai pasitelkiamas pavyzdys – pamačiusios du taškus ir brūkšnį po jais, instinktyviai atpažįstame veidą, ieškome jo išraiškos). Tik taip ji kažką sužino apie įvykius ir apmąsto idėjas. Idėjų grynuoju pavidalu jokiu būdu negalima siūlyti.
Žinoma, tai daugiausiai yra žanro, kurį labiausiai mėgstu, specifika. Kai buvau skiltininkė, galėjau, vos vos atsispirdama nuo įvykių, aptarinėti idėjas kiek lenda. Nes pirmuoju asmeniu pasakojanti skiltininkė pati dažnai yra gerai pasakojanti veikėja. Pavyzdžiui, mėgstu skaityti Anne Helen Petersen tekstus. Dažnai ji ima interviu ir remiasi kitų žmogų istorijomis. Tačiau nebūtinai, ir man nė kiek ne mažiau įdomūs jos tekstai, kuriuose vienintelė veikėja yra ji pati, o vieninteliai įvykiai – jos mąstymo procesas. Tai nereiškia, kad ji nepadengia visų trijų. Tiesiog ji kaip skiltininkė turi pakankamai socialinio kapitalo (bent jau mano ir kitų skaitytojų akyse), kad jos gyvenimo ribose pakaktų ir įvykių, ir asmenybių, o viską įformintų idėjos.
Tad citatą adaptuoti žiniasklaidai būtų galima taip: skiltininkės kalba apie idėjas, žinios – apie įvykius, o ilgo formato pasakojimai – apie žmogas. Kokia šių dėmenų hierarchija, renkamės pagal savo mėgstamiausią žanrą.