„Ji norėjo gyvybės, bet tik puoselėtinos, uždarytos ir atsidavusios,“ – rašo Vengrijoje gimęs Jungtinės Karalystės autorius George’as Szirtes’as apie savo motiną ir jos santykį su namais, augalais, naminiais gyvūnais ir šeima. Jo chronologiškai atvirkščią pasakojimą pradedame su nelabai malonia moterimi – sudėtingo likimo, liūdna, tas tiesa, bet kartu – savanaude, stokojančia empatijos, primetančia savo norus savo šeimai. Autoriui vyniojant jos gyvenimo siūlą atgal per emigraciją, pokarį, koncentracijos stovyklą į jaunystę ir vaikystę, jos paveikslas sušyla, atrandame jame tvirtybę ir aistrą.
Didelė dalis mano Kembridžo studijose privalomos literatūros – Jungtinės Karalystės ir JAV autorių bandymai suprasti ir pateisinti valdingas, autorių ir jų šeimos narių asmenybėms skleistis trukdžiusias motinas. Pabaigusi G. Szirtes’o knygą ėmiausi Deborah’os Orr Motherwell, kur pagrindinė žinutė tokia pati. Pernai kažką panašaus transliavo Maxine Hong Kingston The Woman Warrior ir tik iš dalies santykius su motina narpliojanti Joanne Limburg Small Pieces, po to – Aida’os Edemariam The Wife’s Tail (super knyga), taip pat skaitėme ištraukas iš Hadley Freeman House of Glass (pastarosios dvi knygos – apie senelę, o ne motiną). Panašu, kad pastarųjų metų JK literatūroje (iš konteksto iškrinta M. Hong Kingston, kurios knyga senesnė ir autorė amerikietė) įsitvirtina polinkis apie motiną rašyti taip: ji man įvarė daug kompleksų ir primetinėjo savo įsivaizdavimą, kaip man gyventi, bet pagaliau ją supratau: ji gyveno daug sudėtingesniais laikais, jai teko daug iškentėti, ji iš tiesų mums norėjo gero, ir aš savotiškai žaviuosi, kokia ji valdinga buvo ir kaip visas namų ūkis stovėjo ant blakstienų ir jos klausė. Manau, šis rašytojų darbas kilnus ir, kai parašyta gražiai ir su talentu, įdomus skaityti. Bėgant laikui, tikėtina, kad ši literatūra populiarumu gerokai aplenks tokią, kurioje tik narpliojami ir demaskuojami šeimos įvaryti kompleksai. Bet man po pusmečio Kembridžo studijų jau šiek tiek per daug valdingų, kompleksus varančių, bet širdyje gerų motinų. Tai galbūt trukdė patirti visą šios knygos grožį. Iš visų sutiktų knygose man labiausiai patiko Laura’os Cumming motina iš On Chapel Sands, kuri trapiausia, labiausiai pasimetusi, bet būtent tuo išsiskiria šiame kontekste.
O grožio šioje knygoje daug. Kadangi G. Szirtes’as mums taip pat skaitė paskaitą ir atsakinėjo į klausimus, turėjome progą gyvai patirti jo dosnią asmenybę ir raminantį balsą. Jo knygoje susipina kruopštus tyrimas ir gilus įsijautimas. Jis neteisia ir neapsimeta žinąs to, apie ką tik spėlioja. Savo spėliojimus apie motinos mintis ir išgyvenimus jis aiškiai paženklina – tai skatina pasitikėti pasakotoju. Kadangi motinos paveikslas atskleidžiamas ir per jos kaip fotografės karjerą, fotografija šioje knygoje – labai svarbi. Tačiau autorius neapsimeta, kad į knygą įterptos nuotraukos tiksliai atspindi tikrovę – vietoje to jis kviečia reflektuoti, kaip fotografijai pozuojama, kokią žinutę savo poza ir išraiška norima ištransliuoti. Kuo giliau į vaikystę – tuo mažiau informacijos, tad liekame tik su nuotrupomis ir autoriaus spėjimais. Vis dėlto spėlioja jis remdamasis atliktu tyrimu ir analize, kartu – prisiminimais ir tėvo pasakojimais, tad spėjimai – ne iš oro. Paskaitoje G. Szirtes’as sakė, kad puikiai supranta, jog motinos asmenybė knygoje – jo interpretacija ir kūryba, bet asmenybė sukurta taip, kad galėtų jam paskambinti iš telefono būdelės ir jis galįs įsivaizduoti, ką jam pasakytų.
Rekomenduoju susirasti šią knygą, jei domina biografijos, fotografijos visuomeninė reikšmė, istorinė atmintis, istorinė atmintis arba tiesiog labai originaliai išdėstyti pasakojimai.