Kai kurios storos knygos ilgai laukia savo valandos (tiksliau, savaitės), nes jas sunku pasiimti su savimi. Todėl šis romanas-pasaka tapo mano priešnaktinių skaitinių palydovu, nors turtingas ir man neįprastas vokiškas žodynas anaiptol neleido atsipalaiduoti. Vienaip ar kitaip dabar jau ir aš galiu pasidžiaugti perskaičiusi šią aštuntojo dešimtmečio klasiką.
Daugiau pasiskaityti apie romaną galite jo Vikipedijos puslapyje.
Veiksmas vyksta Italijoje ir prasideda šalia ne itin populiaraus amfiteatro, bet pradžioje laiko ženklų nėra daug. Tik gerokai vėliau, kai veikėjų pasisėdėjimus pakeičia gaudynės, atsiranda ir lėktuvai, ir nuobodūs biurų pastatai. Benamė mergaitė Momo įsilieja į glaudžiais tarpusavio ryšiais apsiraizgiusią bendruomenę ir tampa tiek suaugusiųjų, tiek vaikų drauge. Tačiau netrukus suaugusiųjų laiką ima glemžtis nauja idėja — laiko taupkasė. Paslaptingi pilki vyrai, papsintys cigarus, vienas po kito įtikina Momo draugus ir drauges, kad reikia taupyti laiką senatvei, pašalinant bet kokias akivaizdžios naudos nenešančias veiklas — tarp tokių atsiduria net senos motinos lankymas. Autorius kaip išeities tašką Italiją, o ne, pavyzdžiui, Vokietiją greičiausiai pasirinko tam, kad būtų didesnis kontrastas, nors Sicilijoje ar Neapolyje ir šiais laikais būtų sunku įsivaizduoti, kad laiko taupkasė taip mitriai prasisuktų. Tačiau romane ji sėkmingai keičia požiūrį į laiką. Bendruomenė ima eižėti, ir ją gelbėti teks išskirtinę išklausymo dovaną turinčiai Momo.
Romano vingiuoti šalutiniai siužetai labai stebukliški, veikėjų komplektas įvairus, blogiukai komiški, bet nepernelyg primityviai. Visgi po kūrybinio rašymo kursų man truputį užkliuvo, kad nesilaikoma nerašytos taisyklės, jog laimi pokyčiams atvira veikėja. Momo atvirumas pasauliui leidžia jai sekti paskui svarbius ženklus — galiausiai jų nešėja tampa vėžlė, ir nuo to laiko visai įsivaizduočiau ir savo motto kaip „sek paskui vėžlius”. Tačiau kai pradžioje sutikome Momo, ji jau buvo drąsi, savarankiška ir atvira pasauliui. Niekas joje nepakito. Drastiškai pasikeitė tik du jos geriausi draugai.
Šią knygą galima skaityti kaip brandžiojo kapitalizmo kritiką ir paaiškinimą, kodėl, nepaisant automatizacijos ir patogumų, laisvo ir malonaus laiko menkai padaugėjo. Tačiau galima skaityti ir kaip nuotykingą pasaką. Greičiausiai tai ir traukia viso pasaulio publiką.