Šiandien, sekdama draugų veiklą FB, prisiminiau prieš daugiau kaip pusmetį ojojoj, kaip dažnai girdėtą Izraelio atlikėjo Ishay Levi dainą „Romantiškas šokis“ (ריקוד רומנטי). Tai buvo vienintelė daina hebrajų kalba, kurios klausydavosi garsiai patinkančią muziką mėgstantys girdėti mano filipiniečiai kaimynai. Paprastai jų repertuaras būdavo tipiškos karaoke dainos (karaoke – praktiškai neatskiriamas filipiniečių emigrantų kultūros atributas). Tačiau „Romantiškas šokis“, kurio karaoke įrašo jie neturėjo savo aparate, jų repertuare užėmė ypatingą vietą, o vienas kaimynas netgi naudojo šią dainą kaip savo telefono skambučio melodiją. Nenuostabu, kad mintinai moku priedainį ir pirmą posmą.
Ši daina – joks šedevras, o klipas – išvis „belekas“ (pilvo šokėja egzistuoja tarsi pati sau, tik pabaigoje tarsi pradėdama traukti veikėjo-vaikino žvilgsnį, bet šį greitai atkovoja „romantiškai“ su juo šokanti partnerė). Kuo tad ši daina man svarbi?
Priedainis – neapibrėžto, pop dainoms būdingo turinio: „Tu vedi iš proto savo žvilgsniu / Aš taip norėčiau sužinoti, kas tavo širdy… / Tad šok su manim šiąnakt romantišką šokį! / Mėnuliui šviečiant, tave nusinešiu į pasaulio kraštą.” Šis dainininkas – vienas iš Izraelyje itin paplitusio rytiečių žydų (mizrachi) popso atlikėjų. Ši etninė grupė paprastai visuomenėje užima žemesnę padėtį, yra religingesni, dažnai – mažiau išsilavinę. Todėl dainininkai dažnai atiduoda duoklę būdingiems tokioms visuomenės grupėms galios ir prestižo poreikiams: štai jums ryškus, į akis krentantis apsirengimas, paslaptingo džentelmeno skrybėlė ir cigaras. Izraelyje mizrachi popsas yra tokio paties prestižo kaip Lietuvoje – rusiškas. Kiekvieno hipsterio pareiga – susiraukti, išgirdus minint šį žanrą. Užtat ši muzika beveik be išimties nuolatos skaidrina vairuotojų kasdienybę, groja klubuose, parduotuvėse, atitinka pirminį popso apibrėžimą – tai, kas populiaru. Melodijos – rytietiškos, siužetai – apie neišsemiamą romantiškos meilės temą. Gal dėl tų melodijų, kurioms naudojami visokie instrumentai, net palyginti primityvus mizrachi popsas visada kokybiškesnis už tokio paties lygio lietuvišką, kuriam naudojami kokie trys sintezatoriaus akordai.
Įsigyventi į mizrachi popsą – tai įsigyventi į pačią Izraelio visuomenės širdį, todėl viena mano tyrimo informantė iš Rusijos savo visišką integraciją į Izraelio visuomenę pabrėžė tuo, kad jai ir jos šeimai jau tapo skanūs falafeliai ir ėmė patikti mizrachi muzika. Kita vertus, šios muzikos sandara neretai erzina galios elitą: juk sionizmo idėja ta, kad iš visur atvykę naujieji piliečiai dalyvauja kuriant naują bendrą Izraelio kultūrą, o ne skleidžia arabiškas melodijas. Rytiečiai žydai, atvykę į Izraelį, itin daug atsisakė iš savo kultūros: ėmė rengtis, kaip įprasta Izraelyje, pasikeitė vardus ir pavardes, ištrynė iš atminties mokėtą arabų kalbą. Tačiau ši muzika, arabiškos melodijos, patiekalai ir kiti kasdienybės kultūriniai atributai tokie populiarūs, kad įsitvirtino kaip izraelietiško multikultūralizmo dalis ir šiandien yra pripažinti kaip tam tikri etniniai papuošalai Izraelio visuomenėje. Todėl jei išsilavinusi rusakalbė savo klasikinės ir kitokios „rimtosios“ muzikos kolekciją papildo keliais mizrachi muzikos rinkiniais, galima fiksuoti sklandžią integraciją: tokie rusakalbiai tampa adekvatūs savo klasinei padėčiai, kuri, deja, dažnai neatitinka gimtinėje įgyto išsilavinimo.
Kaip matote klipe, be melodijų yra dar ir kitas arabiškas motyvas – pilvo šokis, kurio atlikėja vis prisidengia veidą šydu. Tos kultūrinės sąsajos visai nesigėdijama. Kostiumuotas, skrybėlėtas, cigaruotas džentelmenas (mafijozo tipažas?), aistringai šokanti porelė ir su jais nežinia kaip susijusi pilvo šokėja – visa tai kviečia su susižavėjimu sušukti: „Taip, tai Izraelis! “, tai tas keistas kultūrų mišinys, kuris taip žavi turistus. O man dar svarbiau tai, kad čia – filipiniečių Izraelis, gebantis prabilti į jų širdis ir bent kelias minutes leidžiantis jaustis kažkiek tos šalies dalimi.