Antisemitizmas Lietuvoje – iš neišmanymo?

Kai kurie dalykai Lietuvos viešojoje erdvėje, deja, daromi neįtikėtinai neapgalvotai. Gausybė pseudofaktų ir emocijų sukuria tam tikrus, kaip kai kurios kritinės sociologijos atstovės pavadintų, pseudoįvykius, kurie pasitarnauja nukreipti dėmesį nuo tikrų problemų, sukelia visuomenės aistras, suskaldo ir palieka labai jau klampią košę išsrėbti toms, kas bando statyti kažkokius tiltus. Viena tokiais pseudofaktų ir emocijų sluoksniais apaugusi tema – Holokausto atmintis Lietuvoje. Yra tam tikrų žinomų faktų, kuriuos, negalite nepripažinti, tiria kad ir E.Zuroff’as šiame interviu (X teismo procesų, Y nuosprendžių…). Tačiau daug plačiau aptarinėjami ne jo surinkti faktai, o iš konteksto ištrauktos citatos. Kitų autorių citatas taip pat pasirūpinama išversti taip, kad jau net nebesitiki, kad netyčia. Štai The Economist komentaro vertimas:

„Per 1941 m. birželio deportacijas, nukreiptas prieš visų rasių buržuaziją, labiausiai nukentėjo žydai, nes Sovietų Sąjunga buvo antisemitinė valstybė“, – rašoma economist.com.“

O štai originalas:

„But Jews also suffered disproportionately from the deportations of June 1941, aimed at the bourgeoisie of all races. The Soviet Union was profoundly anti-Semitic.“

Na, ir įrodykite, kad gudrios, kad vertimas neskirtas diskredituoti Economist straipsnį… Juk tai – kaip raudona vėliava (gal šiame kontekste nelabai tikusi metafora – turiu galvoje koridą). Tačiau tai daroma kažkaip naiviai ir nuoširdžiai.

Angliškame bloge esu rašiusi apie bjaurų šmeižtą ir pasityčiojimą iš, dėmesio, niekuo nenuteistos ir po liudijimo paleistos buvusios geto kalinės. O dabar per užsienio blogus keliauja dar viena istorija iš Lietuvos…

„Lietuvos žiniose“ publikuotas štai toks laiškas redakcijai. Skandalinga jo dalis – „Jau matėme, kokie vienodai „išskirtiniai” buvo naciai ir bolševikai. Todėl atskirai atkreiptume mąstančios žydų bendruomenės narių dėmesį, kad enkavėdistų „furažkes” jarmolkomis pakeitusieji taip pat gali turėti savų, specifinių tikslų. Tokių, kurie visai netarnauja visuomenės ramybei ir teisingumui.“ Pasirašo po atstovą iš sukilėlių sąjungos, Lietuvos fronto bičiulių (pirmąkart apie tokius girdžiu) ir apačioje, labai kukliai – Lietuvos sąjūdžio pirmininkas… Va čia ir visa esmė. Iš kur užsienietėms, kraupstančioms nuo šios citatos (apie ją pačią vėliau), žinoti, kad dabartinis Lietuvos sąjūdis – pats save pasiskelbęs asociacijos formą įgijęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio tęsėjas, apie kurį mažai girdime? Daugelio žmogų atmintyje Sąjūdis, apie kurį žinome, baigėsi sulig pirmais demokratiniais rinkimais ir partijų išsikristalizavimu. Tačiau tam tikra asociacija tebenešioja šį vardą, rengia susitikimus. R.Kupčinskas dargi yra Seimo narys. Dar įdomiau tai, kad jis inicijavo tyrimą prieš F.Brancovskają ir R.Margolis (mano straipsnis čia, google parodys ir daugiau medžiagos).

Klausimas, kodėl Seimo nariui prisvilo parašyti tokią eilutę (ar pasirašyti po ja) į stambų dienraštį. Tiesa, teiginys nekursto neapykantos ir nemeta kaltinimų nei konkretiems asmenims, nei etninėms ar kitokioms grupėms. Tačiau niekaip nesuprantu, kokia prasmė buvo kažką tokio rašyti. Jei truputį paklibintume šio teiginio empirinius pamatus, jis subyrėtų lyg kortų namelis. Ką reiškia „furažkes“ pakeisti jarmulkomis? Šie simboliai beveik akivaizdžiai simbolizuoja iš sovietinių struktūrų nario ar ideologiškai prijaučiančio asmens virtimą religingu judėju. Ar laiško redakcijai autoriai galėtų bent vieną tokį parodyti ir pagrįsti, kokių turi jam priekaištų? O gal jie teigia, kad tokių daug? Kur jie? Vienas „etatinis“ mano tinklaraščio komentuotojas teigia, kad „zuroffai“ įsitraukė į Lietuvos ir Vokietijos teritorijų gyventojų žudynes – kas taip sako, kur įrodymai? Jei turimi galvoje nuolatiniai Lietuvos politikos Holokausto atminties atžvilgiu kritikai užsienyje, tokie kaip E.Zuroff’as ar D.Katz’as, tai iš kur „furažkės“? Analitiškai pagalvojus, galima įsivaizduoti, kad taip pritemptai laiško autorių įsivaizdavimą atitiktųLietuvos žydų bendruomenės nariai, kurie yra priklausę komunistų partijai, kiek girdėjau, įskaitant pirmininką. Tada išeitų, kad turimi galvoje keli pastarųjų metų paskelbti LŽB pasisakymai apie įvykius. Beje, mano komplimentai – LŽB pasisakymai buvo jautrūs ir parašyti su sveiku protu. Kažkas tikrai gerai padirbėjo ir suprantamai surašė, kas ir kaip. O to labai reikia.

Taigi net jei po specifinių tikslų turinčiais kepurių keitėjais laiško autorių fantazijoje slypi LŽB vadovybės nariai, sovietiniais laikais priklausę komunistų partijai (čia nerašau įprasta šiam blogui moteriška gimine, nes jarmulka – išimtinai vyriškas atributas. Beje, simptomiška – „patriotai“ debatuoja paprastai tik su vyrais ir tik juos puola), apie kokius tikslus kalbama? Galima numanyti, kad apie turto grąžinimą.  O kuo tada dėtas sukilimas?

Kaip matote, mano bandymas laiške ieškoti logikos atsimušė į sieną. Jokio pagrįsto kaltinimo, jokių faktų jame nėra. Kaltinami visi ir niekas. Taip kaip ir Lietuvos žmogaus teisių asociacijos, kuri, kaip ir Lietuvos sąjūdis, liko tik saujelė didele dalimi, deja, pasikeitusiai realybei nebeadekvačių intelektualų, pranešimas apie F.Brancovskają ir R.Margolis. Štai perliukas: „Taip pat pradėta reikalauti teisti žydų tautybės piliečius Yitzhak Arad, Fania Brantsovsky ir Rachel Margolis, kadangi šie piliečiai (buvę sovietų partizanai) 1944 m. sausio 29 d. surengė masines civilių gyventojų žudynes Lietuvoje Kaniukų kaime (nužudė 38 civilinius gyventojus).“ Ar jie matė bent kokį prokuratūros dokumentą? Nė viename tyrimo etape dvi prosovietinės partizanės nė nebuvo kaltinamos dalyvavimu žudyme, jau nekalbant žudynių rengimu.

Pabandykite įsivaizduoti, kaip tai atrodo iš išorės. Tokie niekuo nepagrįsti pranešimai paskelbiami valstybėje, kurioje legalizuotas svastikų naudojimas neva paveldo tikslais (niekas nekalba apie bronzines apyrankes – kalbame apie renginiuose nešamus plakatus), Seimo narys globoja ksenofobinį Nepriklausomybės atkūrimo dienos paradą, buvęs Seimo narės patarėjas paradą organizuoja, kitas Seimo narys pateikia minėtą kontroversišką įtarimą geto kaliniams, nenuteistas toliau savo rašliavas publikuoja redaktorius, parašęs garsųjį traktatą apie žydus ir gėjus (simptomiška – į mano blogo standartą neišverčiama vyriška giminė), o užsienio reikalų ministras pareiškia, kad pilietybės suteikimas turėtų likti griežtas, kad sugrįžusios žydės neatsiimtų turto… Skamba sistemingiau nei yra. Bet kad esama tendencijos, nepaneigsi.

Aš vis tiek nemanau (galbūt tai ir naivu), kad čia kažkoks visaapimantis sąmokslas. Tikėtina, kad daugybė dalykų daroma iš neišmanymo ir tam tikros inercijos. Kaip socialinių mokslų atstovė bandau pažiūrėti antropologiškai ir manau, kad žmogos, platinančios tokius alyvos į ugnį pilančius pranešimus ir kuriančios pseudoįvykius (tas pasakė – tas atsakė) nuoširdžiai tiki, kad gina kažką svarbaus. Tokio svarbaus, kad link to galima eiti tarsi buldozeriu, nesusimąstant, kokias socialines pasekmes tai kuria ir ką tai skaudina. Tos esą nesuprastos, užspęstos, post-totalitarinės, „tikros tautinės“ atminties išsaugojimas labai lengvai gali ant savo aukuro sudeginti empatiją mistiniams Kitiems. Pažinojau Ričardą Čekutį, kai dar buvo žurnalistas, ir pamenu istorijas, kurios paveikė jo suradikalėjimą (žinoma, asmeniškų dalykų čia nepasakosiu). Mačiau, kaip samprotauja, pyksta ir nuliūsta žmogos, kurioms tas „Mes juk kentėjome“ skaudulys yra tikras ir deginantis. Pataikiau tokiose visuomenėse gyventi (Vengrijoje, Izraelyje), kur irgi gausu lyginamųjų šio reiškinio aspektų. Ta misija išsaugoti atmintį ar tapatybę, nes niekas kitas to nepadarys, o saugant – būti kartu su kitomis dažnai apakina ir neleidžia pamatyti, kas patenka po tuo buldozeriu. O patenka ne tik abstraktus solidarumas anapus įsivaizduojamos bendruomenės ribų, bet ir konkrečios žmogos, kurioms baisu, skauda, neramu.

Nors suprantu socialinį mechanizmą, kodėl minėtos žmogos taip daro, tačiau kaip žmoga vis dar nuoširdžiai stebiuosi: negi jos niekada nepažiūri plačiau, nesusimąsto? Ir tokių situacijų pilna kasdienybėje. Visada visoms, kas klausia, pasakoju, kad Lietuvoje antisemitizmas grįstas ne neapykanta, bet dažniausiai neišmanymu, nesusimąstymu, kad tam tikri dalykai skaudina kai kurias žmogas. Kaip vienas išsilavinęs vaikinukas, sykį viename pokalbyje droviai pasakęs, kad iš principo globalus sąmokslas yra kaip ir tiesa…

Ar sunku pamąstyti prieš rašant minėtą laišką redakcijai, apie ką jis? Koks to kepurių keitėjo vardas? Ar p. Vardeniui Pavardeniui į akis autoriai pasakytų: „tu, kuris pakeitei „furažkę“ į jarmulkę… “? O ar sunku susimąstyti mokytojai, kuri, kaip rašiau angliškam bloge, lyg niekur nieko moko nesusigaudančias mokines bukos užgavėnių dainelės apie žydes? Na, kurių velnių tai daryti, gerbiamoji? Ką moksleivės iš to išmoks? Kuo taps protingesnės, jautresnės, geresnės? Perduos tradiciją? O koks jos tikslas? Šiaip linksma? Na, tai kad ne… Ar mokytoja pagalvojo, kaip, pavyzdžiui, turėtų jaustis mokinė, kurios nepriekaištingai lietuviška pavardė neišduoda, kad grįžus reikės pasakoti, ką mokykloje išmoko, ramių liūdnų akių žydei močiutei?

Ir apskritai, gerbiamos mano blogą skaitančios ultrapatriotės, jei turite kažką pasakyti prieš mistinę pasaulio žydų bendruomenę, prieš tai atlikite tokį proto pratimą. Pamirškite minutei žydus su jarmulkomis (anaiptol neskatinu nekreipti į juos dėmesio – tai tik pratimas). Įsivaizduokite Justiniškėse gyvenančią apie 65 metų moterį su „bigudukais“, skaitančią „Savaitė su TV“ ir apsiperkančią turguje. Mintyse išsakykite jai, ką manote apie visas veiklas, kuriose ji „pagal prigimtį“ neva dalyvauja. Tada pabandykite pažiūrėti į save iš šalies. O tada jau rašykite komentarą.

Ta proga pacituosiu ištrauką iš Sergejaus Kanovičiaus eilėraščio, kurio eilutę užsirašiau per jo poezijos vakarą, bet neprireikė, nes gavau dovanų knygą:

„pakliuvau bičiulio nelaisvėn

mane nuteisė myriop

pastatė prie garažo sienos

ir perskaitė nuosprendį

imkit vaikai pagaliuką

ir užmuškit tą žyduką

vaikystės rudens kieme

bičiulio sušaudytas

verkiau nesuprasdamas

kodėl taip sopa

juk viso labo

žaidėme karą“

Ačiū Sergejui – taikliau nesugalvočiau.