Neseniai Lietuvoje įsigaliojo naujas Apsaugos prieš smurtą artimoje aplinkoje įstatymas. Jis suteiks daugiau galių įstatymų vykdytojoms pradėti tyrimą net be aukos raštiško sutikimo, iškeldinti smurtautoją iš bendro namų ūkio ir įpareigoti nesiartinti prie aukos. Kol įstatymo vykdytojos, NVO ir žiniasklaida ruošėsi naujam įstatymui prieš šį labai paplitusį smurtą,lapkričio 25-ą – gruodžio 10-ą dienomis vyko pasaulinė akcija „16 dienų be smurto prieš moteris“. Ryškiausiu šios akcijos akcentu tapo fotografijos, kuriose garsios moterys buvo apdažytos taip, kad atrodytų patyrusios smurtą (nors jų šukuosenos išliko nepriekaištingos). Idėja – smurtas neaplenkia ir garsių žmogų. Apie šios akcijos problemiškumą viską, ką reikėjo, jau pasakė Nida Vasiliauskaitė. Kad ir ne itin vykusiai (kas nedirba, tas neklysta), akcija visgi atkreipė dėmesį į smurtą prieš moteris ir būtų bent jau išjudinusi debatus. Tačiau pačiame akcijos įkarštyje garsus krepšininkas gyrėsi, kad sekso metu mėgsta mušti moteris, o populiarus kavinių tinklas Coffee Inn reklamavosi štai taip:
Nufotografavusi reklamą, dar kurį laiką pagalvojau ir nusprendžiau pirmiausia pasidalyti ja su bendramintėmis. Įkėliau ją į savo FB, feministinę FB grupę ir laukiau reakcijų. Kaip ir buvo galima tikėtis, draugės pasibjaurėjo, o rašytojas E.O. taikliai pastebėjo, kad į išmatas tyčia ar netyčia panašus šokoladas reklamoje primena netikusią pornografiją su fekalijomis. Grupės narė Darja antrina: „Kokia nesąmonė… Iš toli pirmą kartą pagalvojau, kad tas rudas ten, atsiprašant, šūdo gabalas“, o viską reziumuoja Gitana, kita diskusijos dalyvė: „Va būtent, aš pirmiausiai matau „blondinė”, „papai”, „duot per snukį „, ‘šūdas”. Tvarka gali būt kita“ (diskusijos dalyvių atsiklausiau, ar galima cituoti). Pamačiusi, kad ne man vienai ši reklama pasirodė ne tik nepagarbi, bet ir lėkšta bei atstumianti, susisiekiau su Coffee Inn per tą patį FB. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo: „Mes tuo tarpu svarstome ką Tau atsakyti. Nes tikrai ir mes, ir reklamos agentūra šį vaizdą kūrėme su jumoro atspalviu“. Kol kas nieko neapsvarstė ir neatsakė. O humoro nesupratimo argumentu taškantis girdime ne pirmą kartą. Kaip pastebėjo Gitana (paryškinimas mano, nes labai tiksliai pasakyta), „čia labai panašu į tą „mėgstu mušti moteris”… Toks pramoginis, ane? Linksmas juokelis, bajeris, baikit tik, neišgalvokit, kad čia kas nors ką nors žemina… […] Tas krepšininkutis humoristas, kožnas asilas, siekantis pasigraibyt, humoro virtuozas, o nepatenkintos moterys yra tik „nepatenkintos”, ir dar, žinoma, visai neįsikerta į tokią juokingą pasaulio sąrangą: tu muši, aplinkiniai žvengia, o auka, matot, pati kalta. Nes jai nelinksma“. Nida pasiūlė: „Apgręžkime „humorą” („Mergaitę ‘padaryti’ reikia pasistengti, o berniuką – prispjovei į šlepetę ir yra! Hahaha!”; „Sekso metu mėgstu uždėti vyrams antkaklį ir klūpomis rakinti prie lovos :DDD”, „Po šuns, vyras yra geriausias žmonos draugas, che, che” etc.) jo sąmojingiems kūrėjams bei vartotojams atgal ir pažiūrėkime, ką ir kaip supras“.
Tai, kad tokia reklama (ir daugybė kitų) gali lyg niekur nieko kaboti, ir dauguma nemato joje problemos, rodo, kaip normalizuotas smurtas prieš moteris. Juo galima juokauti, jį galima erotizuoti, tarsi kentėtų ne žmogos, o bejausmiai robotai. Gal ir nieko keista, jeigu drabužius žmonėms jau reklamuoja kyborgai. Reklama, kurios tik dalį suvokiame protu, o visa kita kerta per pasąmonę, normalizuoja ir neutralizuoja tą kraupų nužmoginimą, su kuriuo susiduria moterys. Labai rekomenduoju pažiūrėti šią paskaitą:
Gali pasirodyti, kad reklamos užsakovams tokie vaizdeliai – tik linksmas žaidimas, bet taip anaiptol nėra. Humoras, kaip ir „geras skonis“, nėra neutralios, savaime egzistuojančios sąvokos. Paprastai jos tarnauja įtvirtinti galiai ir hegemoninei pasaulio tvarkai. Tos, kurias hegemoninė pasaulio tvarka pastato privilegijuotoje ar neutralioje padėtyje, atsipalaiduoja, galėdamos per humorą nuleisti garą, pasakyti apie kitas grupes tai, ko šiaip nedrįstų, arba pasakyti tai tose grupėse esančių žmogų lūpomis. Todėl „humoro virtuozai ir virtuozės“ norėtų, kad netgi suvokiančios smurto prieš moteris problemos mastą elgtųsi kaip Sascha Baron’as Cohen’as, kurio personažas krykštauja: „Chi chi, žydės transformavosi į tarakonus, meskim dolerių, gal atstos“. Pasaulis dievina S.B.C., nes jo veikla tarsi legitimuoja žvingaliojimą iš antisemitinių juokelių, nors paties S.B.C. idėja visai kitokia – atgręžti tuos juokelius visuomenei, parodyti jai save pačią veidrodyje.
Panašu, kad reklamos kūrėjai įsivaizduoja, kad vaizdas, tvojantis per pasąmonę, ir reali problema daugybėje namų ūkių yra kažkokiose skirtingose visatose. Tačiau, net ir neturėdama statistikos, drįsčiau teigti, kad mados ir reklamos industrija pasaulyje nužudė daugiau žmogų nei Osama bin Laden’as (žr. video nuorodą apie tai, kaip žudo. Lektorė galingai sugretina: seksizmas, rasizmas, terorizmas – tai tas pats nužmoninimas). Tačiau, susidūrusios su kritika, šios industrijos ir jų gerbėjos stoja į gynybinę poziciją: „juk čia tik juokai, che che, argi nejuokinga? Na, kur feminisčių Sascha Baron’as Cohen’as, kuri skoningai pajuokautų: „che che che, boba į snukį gavo, hihihi“?“
Ir kam rūpi kritika visuomenėje, kurioje moterys taip nužmogintos, kad gali būti jas mušti mėgstančio krepšininko reklamuojamos kartu su kompiuteriais:
Kažkada pasaulį sukrėtė istorija, kai JAV paauglys nužudė jaunesnę seserį, žaisdamas amerikietiškas imtynes, kurių dalyviai vieni kitus daužo, mėto, bet niekada neužsigauna ir nemiršta. Tokį efektą turi ir smurto normalizavimas reklamoje ir filmuose, kai mažiau susigaudantys vyrai pripranta, kad moterys ne tik mėgaujasi smurtu, bet ir jų makiažas nuo to neišsidarko. Nida, rašydama savo kritiką, pervertino kai kurias mūsų visuomenės nares. Ji kritikavo, kad pagrindinis foto akcijos akcentas – smurtas prieš moteris blogai, nes sudarko jų grožį. Bet kad „humoro virtuozės“ nesupranta netgi tokios paprastos tiesos. Taigi edukaciniais tikslais imuosi misijos paaiškinti Coffee Inn pasamdytoms reklamos kūrėjoms: jei moteris gauna stiprų smūgį į veidą (o kad smūgis stiprus, matyti iš to, kaip išsitaško ruda masė), jos lūpos ne erotiškai persikreipia, o įtrūksta, akių obuoliai (plakate – ryškiai pafotošopinti iki nepriekaištingo baltumo) parausta nuo suplūdusio kraujo, akys užtinsta, odoje atsiranda mėlynių ir kraujosruvų. Jai skauda ir nepatinka. Ir jai būtų visai nejuokinga. Be to, staigmena, kavinės lankytojai dėl šio vaizdo neužsinorėtų tuoj pat išgerti kavos.