Prieš pat Kovo 8-ąją su manimi susisiekė Lietuvos liberalaus jaunimo narė Ieva ir pasiūlė dalyvauti šios organizacijos renginių cikle „Mesk pirštinę liberalui”. Ji rašė, kad norėtų padiskutuoti apie feminizmo ir liberalizmo skirtumus. Pasitarusi su keliomis bendramintėmis, iššūkį priėmiau, bet nutariau pasiūlyti ir savo taisykles: nesiplieksiu viena prieš visus, atsivesiu daugiau žmogų ir daugiau laiko skirsime polilogui, o ne klausimams ir atsakymams. Organizatorė lanksčiai reagavo į mano pasiūlymus, taigi tikėjausi, kad bus įdomus ir abiems pusėms naudingas renginys. Naudinga ir buvo, tik ne iš tos pusės, iš kurios tikėjausi. Iš pakviesto liberalaus oponento ir auditorijos sulaukėme paniekos ir visiško neišmanymo demonstravimo. Vyrai ir moterys buvo lyginami su šunimis ir kalėmis, diskusija nuo viešojo gyvenimo ir sprendimų priėmimo nukreipta prie dešros, nelygybė buvo prilyginta įsižeidimui negavus gėlės per vyrų dieną, smurtas prieš moteris artimoje aplinkoje – BDSM, o pastangos parodyti, kad ir vyrai kenčia nuo nelygybės, – pastangomis pritraukti moterų savižudybių skaičių prie vyrų savižudybių skaičiaus… Apskritai aiškėjo, kad lygios galimybės, smurtas lyties pagrindu ir milžiniška sisteminė prievarta šiems jauniesiems liberalams (būtent – kiek galėjau matyti, krizeno ir juokelius laidė išimtinai vyrai) atrodė kažkas, iš ko galima pakrizenti, perkeliant užstalės lygio juokelius į akademinę (patalpas suteikė TSPMI) auditoriją.
Papasakosiu apie viską iš pradžių. Iš susirašinėjimo su Ieva pagalvojau, kad diskusijos tema bus konkrečios veiksmų programos ir priemonės, leidžiančios išlaisvinti individualų potencialą ir įgyvendinti formalaus lygiateisiškumo žadamą laisvę. Organizatorė tikėjosi, kad papasakosiu apie pozityvios diskriminacijos principus ir pagrįsiu feministinę poziciją šiuo klausimu. Tai yra mano profesinės specializacijos sritis, neblogai išmanau, kas ES pavyko šioje srityje, o kur kilo papildomų problemų, taigi atitinkamai ir ruošiausi. Tikėjausi, kad kartu su liberalėmis pradėsime nuo to, kad pripažinsime savo įsipareigojimą žmogaus teisėms, emancipacijai ir lygiai konkurencijai darbo rinkoje, o tada jau aiškinsimės požiūrio skirtumus, kaip to pasiekti. Laimei, organizatorės sukūrė Facebook renginį, kuriame Liberalaus jaunimo pirmininkė Eglė Markevičiūtė įdėjo kelis feminizmą kritikuojančio libertaro amerikiečio filmukus. Juose kalbėtojas vadina feminizmą „socializmu su kelnaitėmis” (matyt, kalbėtojo fantazijose kitų socializmo krypčių atstovai ir atstovės be kelnaičių?) ir, selektyviai atsirinkdamas garsenybių gyvenimo faktus bei pasisakymus, teigė, kad feminizmas gina ne moteris, o socializmą, nes negarbina Margaret Thatcher. Kai kur argumentu prieš feminizmą pasitarnavo autorių gyvenimo faktai – ji buvo tokio ir tokio meilužė, gyveno skurde, tai jos argumentų pristatyti nė nereikia. Supratau, kad mano įsivaizdavimas apie renginį susirašinėjimo su Ieva pagrindu buvo klaidingas – reikės pradėti nuo feminizmo ABC.
Pradžioje paprašiau pasakyti penkias pirmas asociacijas su žodžiu „feminizmas”. Asociacijos, eilės tvarka, buvo tokios: nesąmonė, socializmas, prievarta, atskiri vyrų ir moterų tualetai, o tik tada – teisės, lygybė (ir tai pasakė, kiek supratau, ne LLJ narės). Tada pradėjau aiškinti, kad feminizmą sudaro trys pagrindiniai komponentai. Pirma, pastebėjimas/teorija, kad visuomenėje egzistuoja sisteminė moterų ir vyrų nelygybė, kuri skirtingai veikia įvairius socialinius sluoksnius, bet paliečia juos visus. Antra, iš to seka tos nelygybės pasmerkimas – pozicijos priėmimas. Trečia – įsipareigojimas ir veiksmų programa tai pakeisti. Štai čia ir išsiskiria skirtingos feminizmo kryptys (socialistinė, liberalioji, ekofeminizmas ir t.t.). Tada papasakojau, kaip visuomenėje reiškiasi struktūrinė nelygybė ir kuo ji žalinga. Pavartojau ir savo mėgstamą metaforą: žmogaus teisės svarbios savo universalumu, bet privalo būti tam tikra palaikymo struktūra, kad jos galėtų būti įgyvendintos, – jei stovi priešais liūto nasrus, vien formali teisė į gyvybę tavęs neapgins. Sulaukiau klausimo, ar skiriasi vyro ir moters stovėjimas priešais liūto nasrus, atsakiau, kad visuomenė skirtingoms lytims numato skirtingus „žvėris” (pavyzdžiui, neapmokamo darbo krūvį). Sulaukiau ir labai kvailų klausimų: ką daryti, jei vyras negauna gėlės per vyrų dieną ir yra taip diskriminuojamas, taip pat – ar feminizmo siekis – pritraukti moterų savižudybių skaičių iki vyrų. Stengiausi būti tolerantiška ir aiškinti. Po manęs kalbėjo politologė, Naujosios kairės 95 narė, Socialdemokratų partijos kandidatė į Seimą Jolanta Bielskienė. Ji papasakojo apie Tarptautinės moterų solidarumo dienos kilmę iš protestų, kai Niujorke žuvo fabrike užrakintos darbininkės, nes darbdaviai jas įkalindavo darbo vietoje, kad būtų produktyvesnės. Tada ji pakalbėjo apie tai, kaip net įstatymuose nėra tikros lygybės ir kodėl svarbi pozityvioji diskriminacija, siekiant ištaisyti istoriškai susiklosčiusią struktūrinę nelygybę ir leisti žmogoms iš tikrųjų laisvai patekti į formaliai joms prieinamas pareigas ir t.t. Priėmėme keletą klausimų, pabrėžėme smurto šeimoje, švietimo, politinio atstovavimo problemas. Kvailųjų klausimų lavina baigėsi: susirinkusios mąstančios žmogos išklausė, ką turėjome pasakyti, apmąstė ir uždavė keletą tegu ir ideologinių, bet įdomių klausimų apie įvairių žmogaus teisių derinimą (pvz., ar įpareigojimas darbdaviui priimti abiejų lyčių darbuotojus nepažeidžia verslo nuosavybės teisės), apie tai, ar valstybė ir viešasis sektorius tikrai yra geriausi gelbėtojai nuo nelygybės. Buvo klausimas apie svarbiausius iššūkius Lietuvoje. Viena dalyvė paklausė, kaip nutiko, kad Lietuvoje moterų teisės istoriškai buvo neblogai įtvirtintos, nors neva nebuvo stipraus feministinio judėjimo, ir gavo sužinoti, kad jis buvo vienas stipriausių Europoje.
Tačiau pasirinktas oponentas, turėjęs reaguoti į mano ir Jolantos pasisakymus ir pristatyti liberalą poziciją, mus pritrenkė ir keletą jaunesnių bendraminčių, kaip jos vėliau teigė, visiškai išmušė iš vėžių. Viena dalyvė vėliau apibūdino tai, kas įvyko, kaip psichologinį smurtą. Oponentas buvo Lietuvos-Izraelio prekybos rūmų direktorius Vytis Mackevičius – apie jo pažiūras galite susidaryti vaizdą iš viešo FB profilio. Savo pasisakymą jis pradėjo nuo to, kad įstojo studijuoti teisės tada, kai fakultete dar buvo lyčių kvotos, ir jam labai sunkiai sekėsi patekti į norimą specialybę, nors merginų balai buvo žemesni. Besimokydamas jis įstojo į Lietuvos liberalų jaunimą, per kurį gavo visus savo darbus, susirado žmoną ir dabar augina dvynius. Nežinau, ką tuo norėjo pasakyti. Ar tai, kad kvotų vos neišstumtas vyras studentas savo gyvenimu įrodė esąs šio to vertas, nes per pažintis gavo darbų ir sukūrė šeimą? Vėliau sukirbėjo mintis, kad gal ta moterų kvota galėjo būti ir didesnė, nes štai toks absolventas nelabai išmoko logiškai kritikuoti oponentes už argumentus, o ne pagal savo išankstines nuostatas (akivaizdu, kad patingėjo pasidomėti feminizmu), bet, nenorėdama kabinėtis ad hominem, tiesiog sumaniau vėliau atkreipti dėmesį į tą faktą, kad jis pats pripažino tinklų ir pažinčių, ne vien produktyvumo, svarbą karjerai. O juk būtent pažinčių ir artimų santykių su akademikais svarba išstumia daug moterų doktorančių iš tyrimų srities profesijų – jos nekviečiamos kartu išgerti ir pan. Tačiau kiti oponento teiginiai visiškai paskandino tokią smulkmeną, ir šios pastabos niekada neišsakiau.
Kalbėtojas užsikabino už mano trinarės feminizmo struktūros ir pasakė, kad liberalėms nelygybė kaip tokia nėra savaime smerktina. Smerktina yra tik „neteisinga nelygybė”, pavyzdžiui, jei kilogramas dešros vyrams kainuoja mažiau ar daugiau nei moterims, tai neteisinga. O kad rinka moteris nubaudžia už tai, jog pasirinko nepelningas profesijas, – jokios neteisybės. Vėliau kalbėtojas pasakė, kad tęs mano metaforą su gyvūnais: „Liberalizmui rūpi visokie šunys [balsas iš auditorijos: „Ir kalės! Chichichichi”] : maži ir dideli, rudi ir juodi, vietiniai ir importiniai. O feminizmui rūpi tik kalės” (citatą patikslinsiu, gavusi diskusijos įrašą). Kertinis argumentas buvo, kad feminizmas – tai ne NATO. Išnykus TSRS grėsmei, NATO persitvarkė ir surado naują prasmę, o feminizmas, išnykus formaliai nelygybei, nesugebėjo persitvarkyti ir toliau važiuoja sena vaga. Iš to išeina siekis visus dirbtinai sulyginti, panaudojant liberalizmo priešą valstybę. Kalbėtojas taip pat liepė auditorijai netikėti tuo, ką Jolanta pasakojo apie Kovo 8-osios kilmę. Ši šventė neva buvusi įvesta Lenino dekretu ir „prastumta” į Jungtines Tautas. Ir apskritai, tarp kritinio mąstymo ir kairės yra tik vienas bendrumas – raidė K. Tuo V.Mackevičius baigė savo pasisakymą. Gavęs klausimą apie valstybės apsaugą smurto šeimoje aukoms, jis pareiškė, kad „kai kurie žmonės mėgsta smurtinį seksą – tai juos jaudina. Liberalams smurtas rūpi tik tada, kai nėra abiejų pusių susitarimo.”
Kaip galėdama stengiausi nenusileisti iki tokio lygio ir gerbti oponentą. Juk tai – geriausias pavyzdys, kaip žmogos socializuojamos, užauginamos į tam tikrą aplinką ir su tam tikromis pažiūromis, ir nuoširdžiai neįsivaizduoja, kur tokiose pažiūrose problema. Tokių vyriškių esu sutikusi daugybę, o iš studijų TSPMI dar prisimenu, kaip ilgai reikėdavo įrodinėti savo pažiūrų teisę egzistuoti. Klausydamasi ir žvalgydamasi po auditoriją, kurioje dauguma, atrodo, buvo jaunesių už mane, galvojau, kad beveik bet kuri dalyvė (išskyrus tulpių ištroškusįjį ar savižudybių skaičiumi susirūpinusįjį) galėtų pakalbėti konstruktyviau už oponentą. Galbūt, galvojau, joms pačioms gėda klausyti tokios paniekos kitaip mąstančioms. Ir, žinoma, mūšis dėl ne iki galo ideologizuotų žmogų dar nebaigtas. Todėl, kai vėl gausiu progą pasisakyti, reikia kuo daugiau konstruktyvumo ir pagarbos. Reikia parodyti skirtumą. Tačiau viduje niršau, kaip lengvai, su juokeliais, tarp privilegijuotosios klasės narių įprasta nurašyti kitų žmogų problemas ar net tragedijas. Tai bendros iškrypusios humoro kultūros dalis, kurios ekstremali apraiška – elitinio leidinio publikuota Stankero pastaba apie „neva nužudytus žydus” arba Coffee Inn per antismurto savaitę pakabintas smurtinis plakatas. Apie humoro socialinę prasmę jau rašė Nida Vasiliauskaitė, o kritiką privilegijuotosios klasės „aš galiu, tai ko tu negali?” galite pasiskaityti čia.
Panieka kai kurias dalyves išmušė iš pusiausvyros, jos negalėjo susilaikyti nuo replikų, kas savo ruožtu sunervino moderatores ir jos ėmėsi, kaip pradinės mokyklos mokytojos, visomis išgalėmis struktūruoti diskusiją ir stabdyti klausimų bei komentarų proveržius. Laimei, iš kai kurių jaunųjų liberalių girdėjosi ideologiniai, bet įdomūs ir verti dėmesio klausimai – kai kurios dalyvės tikrai atėjo kažko išmokti, o ne savo išankstinių nuostatų išsakyti. Vienintelis dalyvis, kuris gynė viešojo sektoriaus svarbą ardant istoriškai susiklosčiusią struktūrinę nelygybę, buvo konservatorius. Jolanta ir kitos bandė apeliuoti į šiuolaikinę Europos liberalizmo tradiciją, bet LLJ pirmininkė pareiškė: „Mes ne socialliberalai, nesilygiuojame į Vakarų Europos liberalus, mes – klasikiniai libertarai.” Kai nuskambėjo klausimas, ar laisva žmoga – ta, kuri išsekusi dirba, negauna atlyginimo ir neturi niekam laiko, ar ta, kuri ginama įstatymų ir profsąjungų, dirba ir gauna teisėtą atlygį, turi laiko šeimai ir visuomeninei veiklai, moderatorė E.Markevičiūtė nukirto: „Laisvas tas, kas nesitiki nemokamų pietų.”
Pasiprašiusi žodžio kaip diskusijos dalyvė palinkėjau, kad šio jaunimo liberalizmas, kylantis iš senos, gražios humanistinės-emancipacinės tradicijos, netaptų privilegijuotosios klasės vaikų pasižaidimu ir pakrizenimu, atsiribojant nuo kitų žmogų skausmo. Nusprendžiau daugiau nebeužimti eterio ir truputį atsitolinusi antropologiškai stebėti, kas vyksta. Tam tikra prasme ir aš turiu privilegiją, kad sugebėjau užsiauginti storą odą. Kai grįžusi peržiūrėjau oponento profilį, kilo papildomų minčių. Pagalvojau, kad daugelis pažįstamų liberalių yra būtent iš jo kartos – tų, kurios mokyklą baigė pirmaisiais nepriklausomybės metais. Anaiptol nenuklystant į amžizmą, galbūt verta pasigilinti į sistemines ir struktūrines priežastis, formavusias šios, kaip kažkas įvardijo, „Užkalnio kartos” (gimusios maždaug 1970-1978 m.) tam tikros subkultūros pažiūras. Beje, pats Užkalnis savo FB įvardija savo pažiūras kaip „Reagan right-winger” – prisiminkite tą „Thatcher nemėgstanti feministė įrodo, kad socializmas svarbiau už moteris”. Pažįstu nemažai žmogų, kurios mokyklą baigė dar TSRS, bet į universitetą ėjo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tai ta ribinė karta, kuri paprastai dar moka rusiškai, bet jau moka ir angliškai. Ta, kurios žinių ir įgūdžių pasaulis tiesiog geidė. Šios žmogos padarė įspūdingas karjeras net be patirties, nes Europa ir JAV išplėtusios akis laukė, kol jaunieji Rytų Europos lyderiai pasakys, kas čia ką tik įvyko ir ko tikėtis. Tais laikais lietuvėms prestižiniai universitetai dar skirdavo stipendijas. Mokykla, kuri ir dabar yra labiau varžanti nei universitetas, šios kartos išsilavinusioms narėms tikriausiai asocijuojasi su TSRS priverstine lygiava ir neefektyvumu, kuris turi išnykti, įsigalėjus laisvės ideologijai. Tačiau būtent ta lygiava leido šiai kartai pažerti daugybę pavyzdžių, kaip kolūkiečių, kaimo mokytojų ar eilinių pramonės darbuotojų vaikai įgijo puikų išsilavinimą, saugiai įsitvirtino viduriniojoje klasėje ir kilo ne karjeros laiptais, o karjeros liftu. Liberalizmo ideologija joms yra praktika: pažiūrėkite, aš galiu, tai ir visi gali, reikia tik stengtis.
Taip, jos to nusipelnė. Taip, jos to pasiekė pačios. Tačiau čia tinka graži vieno pažįstamo amerikiečio metafora iš beisbolo žaidimo: jei įmušei įvartį iš trečios bazės, tai vis dar įvartis, bet kažkam tenka bėgti nuo pirmos bazės… Tarp mano bendraamžių yra daug tokių, kurios su susižavėjimu žiūri į šią kartą ir semiasi įkvėpimo. Mes vis dar studijavome nemokamai, o vidurinėje mokykloje žiūrėti su ironija į „madingų panų” aroganciją, gavus užsieninių drapanų, buvo normalu. Mes irgi dar turėjome struktūrų, leidžiančių įmušti įvartį jei ne iš pirmos, tai bent iš antros bazės. Tačiau įdomu, kokias pažiūras ir idėjas susiformuos dabartinės studentės – reformos karta, kuri jau ėjo į daug skirtingesnio lygio mokyklas, kurios tėvai jau galbūt laikė siekiamybe leisti vaiką į elitinę mokyklą, kad nereikėtų nė matyti skurdžių? Kita vertus, tai karta, kuriai namas, mašina, du vaikai ir greita karjera tarsi neprivalomos, kuri priima ir tokį gyvenimo būdą, kaip šiuolaikinių švedžių ar vokiečių – galima ir pasavanoriauti, ir paeksperimentuoti, ir pasimokyti tiesiogiai nepritaikomų, bet tobulėti padedančių dalykų. Tai karta, kuri TSRS visiškai nebeprisimena ir bent kažkiek laisvesnė nuo jos traumų. Ji labiau idėjiškai poliarizuota, bet daugelis žiaurių, seksistinių, rasistinių ir kitokių ankstesnių kartų juokelių jai nebesuprantami. Čia ne tiek kartų, kiek struktūrinių sąlygų skirtumai. Yra įvairių pažiūrų tarp visų kartų, bet raiška gana skirtinga, kaip ir požiūris į oponentą.
Šiaip ar taip, lengva būti libertaru, kai turi tam tikrą palaikymo struktūrą: gavai nemokamą, ambicijas diegiantį mokslą, palankią ir palaikančią aplinką šeimoje, tinkamus pavyzdžius, bazinį gerovės lygį, fizinį ir psichologinį saugumą. Tada konkuruok žinių bei darbo rinkoje, kiek tik nori. Dar lengviau, kai nematai įsibaiminusių ar įbaugintų, kenčiančių, sumuštų, skurstančių žmogų, o jei matai, tau nereikia su jomis nuolat bendrauti, įsiklausyti. Lengva, jei turi draugių, kurios mano taip pat ir su kuriomis gali kartu augti. Lygiai taip pat lengva tikėti pasauliu be sienų, globaliu kaimu, nykstančiais barjerais, kai be paso keliauji po Šengeno erdvę ir linksminiesi su kitomis viduriniosios klasės jaunuolėmis iš įvairių šalių – tol, kol susipažįsti su filipiniete, tegalinčia pasidžiaugti, jei tą dieną migracijos tarnyba viešajame transporte patikrino tik kartą.
Mąstančios libertarės pasakytų, kad skirtumai išlieka dėl to, kad per mažai, o ne per daug liberalizmo. Čia gali prasidėti diskusija – su liberalizmu, kuriam rūpi ne kales pašerti dešra, o jautriai reaguoti į visuomenės kontrastus ir siūlyti savo būdus, kaip pasiekti, kad liberalų mylima laisva konkurencija dėl darbų, išteklių ir žinių būtent tokia ir būtų – laisva.
Pastaba: kodėl rašau moteriškąja gimine, paaiškinta čia.
Comments 10
Apie feminizmą tik keletą straispnių ir jau seniai esu skaitęs, tai nėra čia žinovu apsimest. Bet kiek skaičiau, man toje jų konstrukcijoje trūko vieno tokio dalyko.
Kad šita schema veiktų:
A)Pastebėjimas/teorija apie sisteminę moterų ir vyrų nelygybę
B)Pasmerkimas – pozicijos priėmimas.
C)Trečia – įsipareigojimas ir keitimas.
Reikia turėti patį pirmiausią dalyką – aiškią lygybės tarp žmonių teoriją. Kokia prasme vyrai (taip pat vyrai tarpusavyje) ir moterys (taip pat moterys tarpusavyje) yra lygūs? Kokiu pagrindu?
Tik ją turint, galima suvokti „nelygybes” ir projektuoti jos korekciją.
Kitaip tariant, feminizmas įmanomas tik kaip išvestinis dydis, išvestinis konceptas: tik suprasdamas, kas yra „lygu”, suprantu, kas yra „nelygu”. Tas pats galiotų ir „maskulizmui”, jei jau istorijoje būtų nutikę taip, kad labiau dominavę būtų moteriškos lyties individai ir vyrams būtų reikėję iš jų emancipuotis.
Tai pasakius, feminizmas turėtų būti pagalbine, gretutine teorija/disciplina šalia pagrindinės lygybės teorijos. Nes kitaip feminizmas taptų tik vienos lyties individų (šiuo atveju moteriškos) interesus ir situacijas išreiškiančia teorija, ir todėl vidujai prieštaringa „lygybės” sąvokai ir savo deklaruojamam siekiui sukurti „lygybę”.
Tai va, man trūksta tos pagrindinės lygybės teorijos. Susidarė – gal klaidingas – įspūdis, kad jų autoriams feminizmas yra tarsi centrinė, ašinė, pagrindinė teorija. Jei feminizmas būtų labiau kombinuojamas su pagrindine lygybės teorija, galimai būtų patrauklesnis, priimtinesnis, mažiau „šališkas”, labiau universalus. Gal čia ne konceptų neturėjimo, o rašymo ir išraiškos problema? O gal tik mano neišmanymo.
Įdomu tai, kad pagal Vyčio logiką nėra nei vienos problemos, kuri būtų paaiškinama socialinėmis struktūromis pagrįstomis lyčių nelygybe. Čia ne liberalizmas, o tiesiog nenoras matyti problemos…
Pavyzdziui, kuo aukščiau lipama į akademines hierarkijas, tuo mažiau ten moterų. Kiek profsorių moterų turime? Kodėl? Kaip tokį statistinš skirtumą galima paaiškinti kitaip nei nelygybe? Ar ir vėl kaip „liberalas” pradėsite aiškinti, jog tai individo problema. Jei taip, tai kodėl vyrai tokių problemų mažiau turi?
Dekui uz idomia diskusijos apzvalga. (Tik) siandien ziuredamas filma The Iron Lady (2011) nekart sau uzdaviau klausima, ar Thatcher turetu but laikoma konservatore feministe. Labai idomu, ka apie tai manytu sios diskusijos dalyviai ir sio blogo autore ypac; o gal filmas diskutuotas ir per siuos debatus? Cia idomus fragmentas is amerikietiskos TV, lyginantis JAV ir Europa: http://www.thedailybeast.com/videos/2011/12/21/maggie-s-moment-a-new-era-for-feminism.html (Feminism and Thatcher).
Laba diena, Vyti,
po diskusijos jau ir nesitikejau, kad sulauksim kokios nors liberalu reakcijos. Malonu, kad Jus vis delto patikslinote, ka ir kaip nroejote pasakyti. Negaliu teigti, kad iki galo viska supratau ar sutinku. Bet viena dalyka pakomentuosiu.
Jus rasote, kad
”Vien tik bandydami apsaugoti moteris nuo smurto šeimoje, ignoruosime smurtą patiriančius vyrus, ar vaikus, ar kažkokius išlaikomus giminačius, vardinti galiu ir toliau. ”
Kaip suprantu, argumentuojate uz tai, kad smurtas yra smurtas, arba, kalbant, problema yra problema, ir kazko isskirti nereikia, nes nukrypstam nuo esmes i detales.
Feminizmas savo pavadinimu daznai klaidina. Gal kitos feministes papriestaraus, bet mano suvokimu, feminizmas apeliuoja i galios strukturas, hierarchijas ir sistemine neteisybe/nelygybe placiaja prasme. Kalbedamos is moteru pozicijos, kad ir smurto seimoje klausimu, feministes neteigia, kad vyras ar vaikas ar giminaitis, priesingai nei moteris, turi buti neginamas smurto seimoje klausimu. Na cia turbut mes sutartume. Atvirksciai. Problemos isnarstymas i ‘detales’ yra kelias ja spresti. Essentialism’as yra turbut viena is diziausiu rpoblemu, kai visuomene yra matoma kaip vienas istisas vienetas, kuriam taikomos vienbodos taisykles. Isskirdamos moteris is mases ir pastebedamos ju problematika visuomeneje, feministes sukuria precedenta isskirti ir pamatyti ir kitas grupes ar individus. Kuo labiau suskaldysim bendra vaizda, tuo labiau sugebesim pamatyti, is kur kyla problema ir kaip ja galima spresti. Kalbedamos apir smurta seimoje patiriancias moteris, kalbame ir apie ju vaikus, ir apie vyrus. Ziurejimas is vienos is grupiu pozicijos nereiskia atsisakymo pamatyti kitos grupes pozicijos. Atvirksciai. Feministems labai ir labai rupi, kad tiek vyrai, tiek moterys, nusimestu savo socialines nastas, kurios pasireiksia tuo, kad vieni, jei cia naudosime ta pati smurto pavyzdi, smurtauja, o kiti tampa aukomis. Feminizmo pliuralizmas, kuri jus kiek neigiamai, kaip supratau, isskyrete, yra teigiamas dalykas. nes padeda pamatyti skirtingas zmoniu situacijas. Ir niekas nesako, kad tu skirtingu zmoniu problemos turi buti sprendziamos kitu zmoniu saskaita. Pvz, Kad manes mano hipotetinis vyras nemustu, tures jis musti kita vyra ar mano vaika.Arba, kad as busiu patenkinta, jei valstybe uztikrins, kad manes mano vyras nemus, tuo tarpu gales musti mano broli. Feministes nori spresti problema, labai labai nori. Gal tiktai sunku pamatyti problema tiem, aks tos porblemos nera paveiktas.
Author
Sveiki, Vyti,
Kaip ir supratote, man (ir ne tik) vakaro atradimu tapo ne idėjinių priešininkų teiginiai, o pats kalbėjimo būdas. Suprantu, kad nieko blogo nenorėjote, bet taip pat greičiausiai esatr girdęs, kaip ‘nekaltai’ visuomenėje skaldomi rasistiniai ir kitokie juokeliai, o jų skaudinamos grupės turi parodyti, kad neįsižeidė ir moka pasijuokti. Mane nuoširdžiai sukrėtė tarp dalyvių tvyrojęs nejautrumas kitų skausmui, kas kartu skatina mane pasidomėti, kaip prieiti prie, atrodytų, išsilavinusių ir nuovokių žmogų, kad išklausytų. Galbūt remtis asmeniškesnėmis istorijomis, o ne statistika. Faktas, kad švietimo apie socialinį jautrumą Lietuvoje trūksta, ir bėda, kad jis painiojamas su politiniu korektiškumu.
Author
Sveiki,
Na, matote, mane iki šiol stebina Jūsų super aukštas ‘cituojamumo indeksas’, akademiniu žargonu tariant, tiek tarp fanų, tiek tarp nuo Jūsų tekstų skaitymo nesusilaikančių, bet Jums nepritariančių žmonių. Šiame reiškinyje, kurį aptariu, viešųjų ‘veidų’ vaidmuo labai svarbus. Svasčiau, kad reikėtų paminėti ir Zuoką, bet paskui pagalvojau, kad čia truputį kitas tipažas – žmogus, kuriuo daug mano kartos žmonių žavisi, nes jis pakėlęs save iš skurdo.
Gerbiamoji Daiva, o ar pagalvojote, kad referuodama į „Užkalnio kartą”, prisidedat prie tolesnio mano glamorizavimo ir sureikšminimo, dėl kurio daug kas ir taip muša varpais? Ne tai kad man nemalonu. Savęs kartos simboliu nelaikau, o štai kartos subkultūros vėliavnešiu – laisvai.
Sveiki, Daiva!
Džiaugiuosi galimybe susipažinti ir dėkoju už įdomią diskusiją
beigi už išsamų jos atpasakojimą su kiek netikėta,
bet išties labai taiklia mano (kartos) psichologine analize.
Kiek apgailestauju, kad kelios mano spalvingesnės metaforos
sava forma sugebėjo tiek sutrikdyti, kad buvo praleista kaip
pačių metaforų prasmė, taip ir nemaža dalis kito mano pasisakymo turinio.
Kita vertus, jeigu dalis to, ką noriu pasakyti, nepasiekia
net pirmos eilės, o visa kita tvirtai užstringa antroje,
neabejoju, kad tame nemažai ir mano kaltės, tad ir skubu
pilna apimtimi ją prisiimti.
Panašu, kad kiek nesutikdamas su jumis,
laikausi banalios nuomonės, jog kvaili būna tik atsakymai,
ne klausimai, tad matyt logiška tokios mano gyvenimiškos
pozicijos išvada turėtų būti, kad blogų klausytojų taip pat nebūna –
tik lektoriai nesugebantys rasti visai auditorijai pakankamai suprantamos kalbos.
Taip pat, jeigu kategoriškai neprieštarautumėt, norėčiau leisti sau patikslinti porą jūsų minimų mano minčių, nes pastarosios kiek neatitinka to,
ką sakiau.
Visų pirma istorija su skirtinga dešros kaina. Tai darbo rinkos nelygybės metafora, kurios, deja, panašu kad raiškiai perteikti man nepavyko.
Visi mes einame į maisto prekių parduotuves. Ten perkame savo mėgstamus produktus – kas dešrą, kas jogurtą, kas sūrį, kas šokoladą. Mokėti skirtingą kainą už skirtingą produktą mums atrodo normalu – mes suprantame, kad pvz., pagaminti kilogramą dešros kainuoja daugiau, nei kilogramą pieno, tad nematome nieko blogo, kad dešra brangesnė už pieną, nors tiek vieno, tiek
kito perkam tą patį svorį. Taip pat mums aiškiai suvokiama, kodėl pvz., pusė kilogramo dešros kainuoja mažiau (dažniausiai – pusiau pigiau), nei kilogramas. Ir galų gale mums suprantama, kad kilogramas aukščiausios kokybės dešros gali kainuoti brangiau, nei kilogramas žemesnės kokybės. Lygiai taip pat svarsto ir darbdavys rinkdamasis darbuotojus ir derėdamasis dėl jų algos: du visiškai skirtingus darbus dirbantys darbuotojai, pvz., programuotojas ir valytojas, gali gauti visiškai skirtingą algą, nors tiek vienas, tiek kitas dirbtų tokį patį kiekį valandų (kaip ir dešros bei pieno kaina už kg). Du programuotojai gali gauti skirtingą atlyginimą, jeigu vienas jų dirbs dvigubai daugiau, nei kitas (viso dešros kg kaina vs. pusės). Ir galų gale kvalifikuotas ir patyręs programuotojas gali uždirbti daugiau už tiek pat valandų dirbantį studentą, nes pirmojo darbo kokybė bus geresnė (aukščiausios kokybės dešra vs. prastesnės. Parduotuvėje perkame dešrą. Darbo rinkoje perkame darbuotojo paslaugas. Jei dešrą gaunam prastesnę arba gaunam jos mažiau, tai parduotuvėje tikimės sumokėti mažiau. Jei darbdavys gauna mažiau darbuotojo paslaugų, pvz., kai dirbama sutrumpintą darbo dieną, arba kai paslaugų kokybė yra prastesnė, tai kaip ir mes parduotuvėje, jis už darbą tikisi mokėti mažiau – jokios darbuotojų diskriminacijos tame nėra. Jeigu tokiu mažiau uždirbančiu asmeniu yra moteriškos lyties darbuotoja, tai mes liberalai nemanome, kad tai diskriminacija pagal lytį. Problemą darbdavyje mes matytume tik tada, kai jis už tą patį darbo kiekį, tą pačią darbo kokybę, tokią pat darbo patirtį turinčiam darbuotojui bandytų mokėti skirtingą algą tik dėl to, kad tas darbuotojas yra vienos ar kitos lyties, ar amžiaus, ar tautybės, ar turi, pvz., kreivą nosį. Kitaip sakant, kai už lygiai tos pačios dešros kilogramą būtų prašoma skirtingos kainos. Atlyginimų skirtumai, kaip ir produktų kainų skirtumai parduotuvėje, nėra automatiškai diskriminaciniai. Bandant išlyginti dabar skirtingą pajamų lygį pagal lytis, pasisakome už tai, kad reikia aiškintis dėl ko atsiranda skirtumai. Tais atvejais, kai iš tikro diskriminuojama tik pagal lytį (arba pagal bet kokį kitą darbui nesvarbų kriterijų) – pritariame, kad reikia spausti ar kartais net bausti darbdavį. Bet tais atvejais, o tikime, kad tokių iš tikro dauguma, kai darbdavys skirtingą algą moka ne diskriminuodamas, o už skirtingą darbo pobūdį, ar darbo kiekį, ar kokybę, reikia ieškoti būdų ne kaip pakratyti sąžiningai mokantį darbdavį, o kaip sudaryti palankesnes sąlygas dabar mažiau uždirbančiai socialinei grupei, pvz. moterims, dirbti daugiau, kokybiškiau ar imtis geriau apmokamų darbų. Liberalų požiūriu, kairiosios feministės per dažnai supaprastina problemą suvesdamos pajamų skirtumus išskirtinai į lyčių diskriminaciją ir suversdamos pagrindinę kaltę darbdaviams. Toks požiūris, mūsų nuomone ne tik neskatina problemų sprendimo dalyje atvejų, bet, kaip taikliai pastebėjo Kaeta Leontjeva, ilgalaikėje perspektyvoje tik sukuria papildomų problemų, nes darbdaviai kratosi moterų priėmimo į darbą. Tokiu būdu, vietoj realios problemos sprendimo, siūlomi valstybinės prievartos mechanizmai ją tik pagilina. Be to, kaip planinė ekonomika niekada negalės tiksliai numatyti kokių prekių kokią dieną kiekvienas mūsų norėsim labiausiai, taip ir valstybei kišantis socialinius klausimus turėsime nelanksčius sprendimus, kurie gal ir bus (o gal ir ne) daugmaž pritaikyti abstrakčiai daugumai, bet ne kiekvienam iš mūsų. Daliai mūsų tokie nerangūs valstybės sprendimai bus tiesiog priežastimi pabumbėti. Tačiau kitiems gal jie sudarys rimtų nepatogumų (mano pavyzdys apie seksą su smurto elementais). Pavyzdžių ilgai ieškot nereikia – profsąjungos neva rūpinas dirbančiaisiais. Tik štai dalis tų dirbančiųjų, pagal profsąjungų reikalavimą pakėlus minimalią algą, praras dabar turimą darbą, nes darbdaviui jis taps per brangiu. Kiti, kurie gal ir sutiktų dirbti pigiau, to darbo negaus, nes iš tikrųjų tik savais, o ne darbuotojų interesais besirūpinančios profsąjungos bus išmušusios valstybinius apribojimus. O gėjai negalės susituokti, nes mat tai valstybė, o ne du laisvi pilnapročiai individai geriau išmano, ar jų tarpusavio santykiai yra šeima ar nėra. Sprendimus skirtus neva apsaugoti moterų teisėms rengs ir įgyvendins tie patys valdininkai – kodėl turėtume nors sekundei tikėti, kad šiuo atveju viskas bus daug geriau, nei kitais? Antra kiek netiksliai išdėstyta mano mintis – apie kales. Kuri, žinoma, irgi ne apie kales (spėjau, kad įvertinsite šiai analogijai pasirinkto pavyzdžio humoro subtilumą – leisiu sau tik nedidelę formalią pastabą, kad patekdamas pavyzdį neteigiau, kaip rašot, kad liberalai rūpinasi visais šunimis, o feministės tik kalėmis, bet lyginau liberalus ir feministes su gamtosaugininkais – nežinau nė ar įžvelgsit tame skirtumą). Pavyzdžių su gamtosauga ta pačia fokuso praradimo tema mano pasisakyme buvo ir daugiau – kai sprendžiamos tik vilkų išsaugojimui aktualios problemos, tai sudaro sunkumus kaip kitiems gal būt taip pat saugotiniems plėšrūnams, taip ir gyvūnams, kurie kenčia nuo padidėjusios vilkų populiacijos (pvz., elniams), taip ir ūkininkams, kuriems reikia rūpintis papildomomis išlaidomis avių apsaugai arba susitaikyti su didesniais nuostoliais. Kompleksines (pvz., nykstančių gyvūnų apsaugos) problemas reikia spręsti kompleksiniais sprendimais, ne lopinėliai, ne dalelėmis. Tame žvelgdamas iš savo pozicijų įžvelgiau esminę šiuolaikinio feminizmo dilemą. Visų pirma, kaip ir sakiau jūsų minėtame pavyzdyje su Nato, mano manymu išnykus feminizmą sukūrusiai bendrai aiškiai politinių laisvių siekimo ir valstybės nustatytų apribojimų panaikinimo idėjai, išnyko ir vienintelis universalus feminizmo tikslas. Atsirado dešimtys jei ne šimtai feminizmo atmainų, specializacijų ir mokyklų, kurių kiekviena bando įvardinti esminius šiuolaikinio feminizmo tikslus, kartais nevengdamos net pasivaidyti tarpusavyje ir apsitapšnoti „antifeminizmo” etiketėmis. Tačiau problemos nesibaigia net ir pasirinkus jums artimiausią feminizmo atmainą ir imantis spręsti jai aktualiausių problemų. Ir tos feministės, kurios turi gerą išsilavinimą, sugeba gerai gaudytis pasaulyje ir siekia ne vien įvaldyti vieną kitą ES fondų eurą, bet iš tikrųjų nori išspręsti moterims aktualias problemas – tikiu, kad būtent tokių daugiausia Lietuvoje – greit susiduria su dilema: spręsti problemą ar išlikti feministėmis. Protingam žmogui greitai paaiškėja, kad spręsdami vien (tebūnie) terjerams aktualias problemas visiems šunims kylančių problemų galime ir neišspręsti. Bandydami apsaugoti vien vilkus, ne tik galim išnaikinti lokius, bet ir pakenkti elniams bei ūkininkams. Vien tik bandydami apsaugoti moteris nuo smurto šeimoje, ignoruosime smurtą patiriančius vyrus, ar vaikus, ar kažkokius išlaikomus giminačius, vardinti galiu ir toliau. Protingas žmogus, besigilinantis į problemą greitai supras, kad priežastys dėl kurių vyras jaučia teisę sutuoktinę „auklėti” kumščiu, ar žmona vyrą, ar tėvai vaikus – yra labai panašios. Ir nors kiekviena smurto šeimoje rūšys, ką čia rūšis – kiekvienas atvejis – yra individualūs, ilgalaikiai ir sėkmingi gali būti tik kompleksiniai sprendimai. Tad protinga ir dora feministė turi pasirinkti – imtis spręsti problemą iš esmės ar ir toliau rūpintis tik moterų teisių apsauga, tik moterų lygių galimybių užtikrinimu. Šiuolaikinis feminizmas, garbė jam, suka problemų sprendimo keliu. Imasi nagrinėti platesnį ratą iššūkių, siekia užtikrinti didesnio rato žmonių teisių apsaugą. Tik man, kaip liberalui, tada nebeaišku – o kodėl čia tada feminizmas? Kame feminizmas, pvz., pastangose suvaldyti vienišo tėvo smurtą prieš savo sūnų? Kuo ši veikla skirtinga nuo kitų žmogaus teisių apsaugos organizacijų – politinių, religinių ar socialinių? Aš to aiškiai įvardinti negaliu ir turiu stiprų įtarimą, kad negalėtų ir daugelis debatų auditorijos ar visų Lietuvos gyventojų. Maža to, turiu įtarimą, kad labai skirtingų atsakymų sulaukčiau ir iš pačių feminisčių.
Pabaigai, kaip matyt ir dera – Froidas: „kartais cigaras yra tiesiog cigaras”. Kartais doktorantas (nepriklausomai nuo lyties) nekviečiami kartu alaus, nes jie tiesiog yra nemalonūs sugėrovai. Tikiuosi, mums taip niekad nenutiks ir turėsime dar progų padiskutuoti prie alaus ar be jo. Geriausi linkėjimai. 🙂
Labai įdomus įrašas, Daiva.
Niekaip nesuprantu, kodėl liberalai pasiuntė būtent tą žmogų dalyvauti diskusijoje, jei jis aiškiai nebuvo jai pasiruošęs.
Mane labai labai stebina, kad Lietuvoje liberalizmas ir feminizmas yra tarsi supriešinti. Aš pati esu liberalė, bet man niekaip nesuprantamas tame pokalbyje išreikštas požiūris, jog feminizmas yra „nesąmonė, socializmas”. Turbūt todėl, kad gyvenu ne Lietuvoj…
Man nesuprantama, kaip galima būti liberalu, bet nebūti feministu.
Nesitikėjau, kad diskusija bus tokio žemo lygio. Norėčiau atsiprašyti jūsų už kai kuriuos dalyvius ir jų replikas, kartais nuoširdžiai gėda dėl savo bendramokslių dėl arogantiškumo ir įžūlumo, kuris, nors ir galėtų pridėti diskusijai „aštrumo”, šįsyk buvo neargumentuotas, ne vietoje ir ne laiku.