Užsukau į savo gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio tinklaraštį, kur jis aprašė vieną diskusiją su įvairių šalių jaunimu ir sukėlė debatus tarp komentatorių apie socializmą ir kapitalizmą. Jau seniai norėjau savo tinklaraštyje skirti dėmesio šioms dviem sąvokoms. Leisiu sau pacituoti kelis socializmo apibrėžimus, kuriuos pasiūlė keli B.Burgio tinklaraščio skaitytojai (kalba netaisyta):
Vladas: „socializme resursai atimami iš visų ir visi tampa paramos gavėjais. Visi laukia kol gaus butą, paskyrą automobiliui, kelialapį, taloną baldams ar televizoriui“ ir „nori ne dirbti, bet „dalintis po lygiai““, taip pat „Socializme laikoma kad „liaudis“ tingi, kvaila ir savanaudiška. Todėl niekada nedirbs nepriversta ar neuždraivinta propagandos, nesugebės pasirūpinti savo ir artimųjų senatve ir sveikata, niekad turintis daugiau, jei neatimsi jėga, savanoriškai nepasidalins su vargstančiu. Todėl visus tuos klausimus turi išspręsti partija ir vyriausybė“.
Kęstutis: „Vienas socializmo požymių yra griežti vertikalūs ryšiai ir jokių horizontalių. Iš čia ir slaptumas ir jokios tau pagal hierarchija nereikalingos informacijos, jokių horizontalių vandens raibulių“.
Pats B.Burgis: „1. Biurokratija. Sukurta tokia įmantri, tokia galinga ir didinga biurokratinė sistema, kad menkas žmogelis iškart supranta – jos neįveiks. 2. Atviras slaptumas. Viskas atvira, bet visos durys su kodiniais užraktais… Niekada neišsiaiškinsi, nuo ko priklauso toks ar kitoks sprendimas, kas yra iešmininkas, o kas – bosas, kaip juos perkalbėti, įtikinti, kodėl jie taip skirsto ir pan… 3. Pinigai išleidžiami taip, kad juos deginant būtų daugiau naudos (šilumos). Niekas už tai nebaudžiamas, tik retkarčiais vieni išlaidautojai pakeičiami kitais“.
Savaime suprantama, kokia nors socialistė Prancūzijoje nepasirašytų nė po vienu iš šių punktų. Net ir tarp Lietuvos gyventojų, kaip matome iš šio tinklaraščio įrašo, kyla nesutarimų dėl to, kad vienos kalba apie duoną, kitos apie kleboną. Susitarimas dėl apibrėžimų tikrai padėtų geriau susikalbėti. Antropologės paprastai skiria vadinamuosius etinį (išorinį) ir eminį (vidinį, priklausantį tiriamai grupei) apibrėžimus. Kitaip tariant, yra dalykų, kuriuos vienaip įvardija ir supranta socialiniai mokslai, kitaip – tų dalykų autorės, jei yra, ir dar kitaip – kasdien tuos dalykus aptarinėjančios eilinės žmogos. Vienas pavyzdys, su kuriuo susidūriau savo tyrimuose, – kultūros sąvoka. Antropologijoje kultūra yra praktiškai „ką žmonės dirba visą dieną“ – įvairūs iš socialinių santykių praktikos išmokti elgesio modeliai. Pavyzdžiui, gezų bendravimas – tam tikra kultūra, o apie Londono Sičio bankininkes galima kalbėti tokiomis pat sąvokomis kaip apie Amazonės gentį. O mano informantės kultūrą supranta kaip aukšto lygio meną ir gebėjimą jį įvertinti. Pastaroji kultūros sąvoka yra jos eminis apibrėžimas.
Kiekvieną kartą, kai susiduria teoriniai/analitiniai ir eminiai/„liaudiški“/kasdieniai apibrėžimai, nugalėti pagundą iš aukšto pamokslauti ar primetinėti savo apibrėžimą būtina, bet kartu iškyla dilema: jeigu leidžiame bet kokį „liaudiškų“ apibrėžimų skaičių, tai ar sąvoka iš viso kuo nors padeda? Jeigu aš socializmu vadinsiu valstybinį socialinį draudimą, o jūs – sukarintą diktatūrą, kaip galime diskutuoti apie teigiamus ir neigiamus socializmo bruožus, jo aktualumą šiandien ar jo ateitį?
Daugelis kasdienių socializmo apibrėžimų Lietuvoje kilo iš praeities: santvarka, kurią žmogos pažinojo, formaliai vadinosi socializmu, buvo įvardijami tam tikri idealūs tos santvarkos bruožai, ir joms ta santvarka nepatiko, o tie siektini bruožai atrodė beprasmiai. Teigiamus bruožus (tai, kad gavo neblogą išsilavinimą, nerizikavo gyvybe, vaikščiodamos tam tikrais rajonais, ar galėjo įsigyti kolektyvinį sodą) jos laikė pažangos ir didėjančios žmonijos gerovės produktais, o neigiamus (biurokratiją, skrupulingą reguliavimą ir kišimąsi į asmeninį gyvenimą) priskyrė nekenčiamai santvarkai, o tuo pačiu ir pačiam socializmui. Kita vertus, dabar gyvename Europos Sąjungoje, mūsų išrinktos atstovės prisijungia prie Europos Parlamento Socialistų frakcijos, keičiamės žiniomis su visu pasauliu ir pastebime, kad Kipre ar Japonijoje socializmas reiškia visai ką kita. Ar reikia ieškoti bendro apibrėžimo? O gal kiekvieną idėjinę srovę ar mėginimą pertvarkyti visuomenę įvardyti griozdišku, bet tiksliu užvadinimu, pavyzdžiui, „XX a. vidurio sovietinis socializmas“?
Aš būčiau už tai, kad galėtume analitiškai išgryninti kelis pagrindinius bruožus, leidžiančius susikalbėti, o toliau tikslintume tiek, kiek reikia. Man patinka trinarė politinių ideologijų apibūdinimo struktūra: esamos padėties aprašymas, jos vertinimas, politinė programa (kaip yra, ką apie tai manome, ką daryti). Taigi socializmą apibrėžčiau taip: socializmas – tai valstybės ir kitų esamų institucijų panaudojimas beklasei visuomenei kurti. Socialistės įvardija padėtį taip: kapitalistinė visuomenė yra susiskirsčiusi į socioekonomines klases, kurios save įtvirtina paveldėjimu, ir dirbančioji klasė ilgainiui turi vis mažiau gamybos priemonių kontrolės. Įvertinimas – tokia padėtis neteisinga ir keistina. Politinė programa – socioekonominių klasių palaipsnis ar revoliucinis naikinimas, panaudojant valstybės ir kitų institucijų (prireikus – religinių, kaip Lotynų Amerikoje) turimą įtaką visuomenėje ir išteklius. Praktinis pavyzdys: 1) Tarkime, pastebėjome, kad daug neturtingų šeimų vaikų neturi palankios aplinkos mokytis, ilgainiui atsiriboja nuo pagal viduriniosios klasės standartus sukurto mokymosi proceso, jaučiasi jame nesaugiai ir nepasiekia gerų rezultatų moksle. Taip socioekonominė klasė palaiko savo tęstinumą: formaliai turėdamos laisvą pasirinkimą, jaunuolės nukreipiamos į profesijas, kuriose jaučiasi tvirčiau ir mato daugiau pavyzdžių iš savo aplinkos, bet šis pasirinkimas lemia, kad greičiausiai jos taip pat daug neuždirbs ir nepadidins savo visuomeninio prestižo. 2) Manome, kad tokia padėtis neteisinga ir paneigia laisvą, individualų profesijos pasirinkimą. 3) Reikalaujame nemokamo išsilavinimo, nemokamų būrelių, papildomų išteklių ir pagalbos mokinėms, kurioms sunku mokytis, prieinamų erdvių ramiai ruošti pamokas, profesinio konsultavimo ir pan. Tam reikia pinigų. Sutinkame, kad dirbančiosios, ypač daugiau uždirbančiosios, mokėtų didesnius mokesčius tuo tikslu, kad visos jaunuolės turėtų tikrai prieinamą išsilavinimą ir tikrai laisvą pasirinkimą. Kadangi iki šiol savanoriškos savipagalbos, religinių ar nevyriausybinių organizacijų veiklos nepakako tam pasiekti, nėra pagrindo manyti, kad tai stebuklingai įvyks ateityje, todėl valstybė, savivaldybės ar kitos viešojo sektoriaus institucijos turi tuo pasirūpinti.
Jeigu socializmą apibrėšime kaip socioekonominės (klasinės) nelygybės įvardijimą, pasmerkimą ir veiksmų programos jam pakeisti, panaudojant viešąjį sektorių, propagavimą, diskutuoti bus lengviau. Socializmą, kapitalizmą ir kitas plačias sąvokas geriau laikyti tam tikrais visuomenių gyvenimą struktūruojančiais principais, o ne santvarkomis, nes santvarkos visada tarpusavyje labai skirtingos (pvz. konstitucinė monarchija ir respublika yra skirtingos demokratijos), įvairios ir daugialypės. Taigi, jei socializmą laikysime tam tikru principu, galėsime kalbėti apie socialistinius elementus TSRS, Švedijoje ar šių dienų Lietuvoje ir negaišime laiko lygindamos TSRS praktikos su teoriniais veikalais, kur jų neverta lyginti.
Jeigu taip apibrėšime socializmą, galėsime jį lyginti su kitomis idėjinėmis srovėmis. Socialistės (įskaitant socialdemokrates) nuo kitų kairiųjų, pirmiausia anarchisčių, skiriasi dideliu dėmesiu viešajam sektoriui. Anarchistės linkusios atmesti esamas institucijas (mokesčius, teismus ir t.t.) ir laikyti jas nenaudingomis visuomenės pertvarkai. Dešinėje abejojama pačiu tikslu: konservatorės mano, kad valstybę ir kitas institucijas reikia naudoti kitiems tikslams (palaikyti esamai tvarkai, o ne jai keisti), liberalės laiko jas tvarkos ir vienų kitiems netrukdymo saugotojomis, o keisti visuomenę viešojo sektoriaus ištekliais joms dažnai atrodo per didelė ir išlaidų neverta ambicija. Čia praverčia ir klasikinis gana supaprastintas, bet elegantiškas politikos filosofo Norberto Bobbio apibrėžimas, kad dešinė paprastai teigiamai vertina esamas visuomenės hierarchijas (arba, pridėčiau, laiko jas natūraliomis, neišvengiamomis), o kairė siekia jas išardyti ir pakeisti. Taigi galime diskutuoti keliais lygiais: ar reikia keisti padėtį (kairės-dešinės skilimas), ar įmanoma (pragmatinis/administracinis ir politinis/idėjinis konfliktas) ir ar viešasis sektorius – tinkama priemonė tiems pokyčiams (čia anarchistės ir liberalės, tikėtina, atsidurs vienoje stovykloje).
Ką manote?
Comments 21
Dar kelios nuostatos:
25. Socialinių grupių (klasių) interesai yra diametrialiai priešingi, todėl jų bendravimas neišvengiamai bus antagonistinis.
26. Pati darbdavių arba kapitalistų klasės prigimtis reikalauja išnaudoti samdomus darbininkus (kitaip jie tiesiog neišgyventų, išnyktų kaip klasė), todėl tuščias reikalas kalbėti apie galimai sąžiningus arba garbingus darbdavius. Reklamos ir visuomenės nuomonės formavimo tikslais jie gali „nusipirkti“ tokį įvaizdį, bet esmė nuo to nesikeičia.
Author
@Vladas:
Jau parašiau naują įrašą 🙂
Dar kelios papildomos nuostatos:
21. Visų žmonių poreikiai iš esmės yra vienodi (tai kas žmogiška būdinga kiekvienam) ir žinomi (kokybiškas sveikas maistas, pastogė, išsilavinimas, kultūriniai poreikiai ir t.t.). Šių poreikių pilnas patenkinimas leidžia žmogui gyventi oriai. Galima sakyti, kad orus gyvenimas yra pagrindinis poreikis, apibendrinantis visus kitus.
22. Žmonių poreikiai yra baigtiniai. Kaip sočiai pavalgius galima patenkinti poreikį maistui ar gerai išsimiegojus galima patenkinti miego poreikį, taip galima nesunkiai patenkinti ir kitus poreikius.
23. Šiuolaikinis technikos ir technologijų išvystymo lygis leistų patenkinti visų žmonių poreikius jei didžioji dalis resursų nebūtų sukaupta saujelės turtingųjų rankose.
24. Žmogus turi prigimtinį poreikį dirbti, todėl asmenys netekę darbo labai kankinasi (kartais netgi baigia gyvenimą savižudybe), nepriklausomai nuo to kokią gauna bedarbio pašalpą. Netgi jei ji ir patenkinana visus kitus poreikius.
Be abejo sutinku. Kas gi nenori būti matomas plačiau:)))
Author
@Vladas:
Vladai, puikūs pastebėjimai, gal sutiksite, kad perkelčiau į atskirą blogo įrašą ir pridėčiau savo nuomonę? Nes bijau, kad niekas daugiau neseka mūsų diskusijos komentaruose, o ji įdomi.
Manau reikėtų pradėti nuo pradinio jūsų teksto ir jo pagrindinio socializmo apibrėžimo: „esamos padėties aprašymas, jos vertinimas, politinė programa (kaip yra, ką apie tai manome, ką daryti). Taigi socializmą apibrėžčiau taip: socializmas – tai valstybės ir kitų esamų institucijų panaudojimas beklasei visuomenei kurti. Bet prieš tai gal galime aptari pagrindines nuostatas, kuriomis remiasi socializmo doktrina ar teorija.
Pabandysiu išvardinti kokias nustatas pastebėjau aš:
1. Kiek suprantu socialistės išskiria klases kaip objektyviai egzistuojančius nekintamus ir paveldėjimo keliu perimamus visuomenės darinius (kaip viduramžių luomai ar Indijos kastos).
2. Pagrindinis klasės požymis yra valdomo turto arba kapitalo kiekis.
2.1. Vidurinioji klasė skiriama pagal išsilavinimą, bei atlyginimo dydį, ir turimo turto kiekį. Daugiau už vargstančius ekstremalaus skurdo salose ir mažiau nei išnaudotojų kapitalistų klasė.
3. Kapitalą arba turtą galima įgyti tik paveldėjimo keliu ir padidinti jį galimą tik paveldėjus pradinį kapitalą, ką kapitalistai ir daro.
4. Kapitalistų vaikai ne tik paveldėja kapitalą. Jie turi galimybę lankyti privačias brangias mokyklas užklasinius lavinimo būrelius ir gauti daug geresnį išsilavinimą nei dirbančiosios klasės atstovų vaikai.
5. Kai paveldėtas kapitalas yra pakankamai didelis, jo valdymas nesukelia didelių problemų, nes galima pasamdyti tos srities ekspertus, kurie priims optimalius investicinius sprendimus ar vadovaus konkretiems verslams. Jų paslaugoms apmokėti paprastai užtenka nedidelės dalies kapitalo prieauglio, o liūto dalis tenka kapitalistui.
6. Vertės prieauglį sukuria darbuotojai, dirbantys gamyboje, todėl jie turėtų spręsti ir tai kaip jį panaudoti.
7. Darbininkai ir kiti samdomi darbuotojai tiesiogiai dirbdami gamyboje, ne blogiau nei kapitalistai išmano kaip ją reikėtų organizuoti ir valdyti, tačiau jiems neleidžiama to daryti bijant, kad jie nekraus kapitalistams norimų pelnų. Jei darbininkai bandytų užimti fabrikus ir tvarkytis savarankiškai, kaip atsitiko keliuose Argentinos fabrikuose, kapitalistus palaikytų policija ir kariuomenė, nes jos kapitalistiniame pasaulyje visada remia išnaudotojų klasę.
7.1. Informacinėms technologijoms (internetas, išmanieji telefonai ir t.t.) vis labiau plintant ir tobulėjant, tampa vis paprasčiau surinkti ir apibendrinti visų darbuotojų nuomonę, bet kurio gamybos valdymo, pelno paskirstymo, darbų organizavimo ar plėtros klausimu ir sugeneruoti visas nuomones įvertinantį bendrą sprendimą.
8. Savo kapitalą kapitalistai gali sukrauti tik nuskurdindami kitus kapitalistus arba samdomus darbuotojus.
9. Didėjant kapitalo koncentracijai (apiplėšiant kitus kapitalistus) ir bendrai kapitalistų valdomo kapitalo masei (apiplėšiant samdomus darbuotojus), vis labiau didėja atotrūkis tarp klasių ir dirbančioji klasę turi vis mažiau gamybos priemonių kontrolės.
10. Kapitalistai arba išnaudotojų klasė savo augantį kapitalą naudoja savo nesveikų (viršijančių sveiku protu pateisinamus) asmeninių poreikių tenkinimui (vilos, jachtos, asmeniniai lėktuvai, nuosavos salos ir ekscentriškos pramogos). Taip konkuruodami vieni su kitais ir puikuodamiesi prieš dirbančiąją klasę.
11. Vaikantis pelno ir dar didesnio kapitalo prieauglio, beatodairiškai ir neefektyviai naudojami planetos gamtiniai resursai, didžioji dalis kurių yra neatsistatantys (nafta, gamtinės dujos, anglis, metalų rūdos ir t.t.).
12. Vaikydamiesi pelno kapitalistai dalį kapitalo ir gamybos priemonių stengiasi perkelti į labiau atsilikusias azijos šalis, kurių gyventojai mažiau apsišvietę, todėl juos lengviau išnaudoti. Ko pasekoje Europos ir Amerikos šalių darbininkai lieka be darbo.
13. Kapitalui koncentruojantis saujelės žmonių rankose kiti neišvengiamai nuskursta. Netgi tokioje ekonomiškai stiprioje šalyje kaip JAV egzistuoja ištisos ekstremalaus skurdo salos. Nuskurdinti darbininkų klasės atstovai įninka į alkoholį ir narkotikus. Tampa nusikaltėliais ir papildo nuolat augančią Amerikos kalinių klasę.
14. Pagrindinis kapitalistų tikslas yra pelno siekimas ir nors kartais jie vykdo paramos, bei labdaros akcijas, bet tai daroma siekiant išpopuliarinti firmos vardą ar prekės ženklą ir taip gauti dar daugiau pelno. Todėl nerealu tikėtis, jog jie kada nors savo valia atsisakys savo kapitalo ir padės kitiems žmonėms išbristi iš skurdo.
15. Net ir nuoširdi, pelno nesiekianti savanoriška labdara ar parama iš esmės yra išmaldos forma, žeminanti jos gavėjus ir pabrėžianti socialinę atskirtį.
16. Nuo seniausių laikų žmonėms tenka dirbti kad patenkintų savo poreikius. Apjungus daugelio žmonių darbo rezultatus ir centralizuotai tenkinant poreikius gautume ženklią masto ekonomiją (pvz. verdant vieną didelį katilą košės, darbo ir kuro sąnaudos vienai porcijai daug mažesnės, nei kiekvienam verdant atskirą personalinį katiliuką. Arba centralizuotas šildymas daug efektyvesnis nei asmeninė katilinė kiekviename name).
17. Kiekvienas privalome rūpintis netik savo ir savo šeimos gerove, bet ir visuomene. Tačiau žmonės yra pernelyg savanaudžiai ir valdomi žemųjų instinktų, Todėl tik valdžia ar kitos institucijos gali priversti juos atlikti šią pareigą (ar atlikti ją už juos).
17.1 Nežiūrint to, kad žmonės priimantys sprendimus dėl sukurto produkto ir resursų naudojimo visos visuomenės labui, bus renkami iš tos pačios visuomenės, tačiau jausdami atsakomybę, jie nebesielgs savanaudiškai (kaip kiti) ir resursus naudos bei skirstys pačiu optimaliausiu būdu pasiekdami teisingą ir lygų visų visuomenės narių gerovės užtikrinimą.
18. Savaiminė socialekonominių santykių raida praktiškai nevyksta arba gali pakrypti neteisinga linkme, todėl visuomenė ir sąmoningiausia jos klasė turi pasirūpinti, kad socialekonominiai santykiai būtų keičiami teisinga, mokslo numatyta kryptimi.
19. Suprantama, kad inicjuojami ir vykdomi pokyčiai (pvz. kai kurių klasių panaikinimas) gali sukelti tų klasių nepasitenkinimą (nes jos pernelyg pripratusios prie savo išnaudotojiško vaidmens ir privilegijų). Gal būt gali nukentėti kai kurie fiziniai asmenys. Bet turime suprasti, kad bet koks teigiamas įsikišimas į gamtą ar ekonomiką (skiepai, kūdikių mirtingumo mažinimas), neišvengiamai pažeidžia kažkieno interesus ir sukelia nepasitenkinimą. (išaugus populiacijai kai kuriose vietose didėja konkurencija dėl maisto ir kitų resursų). Na, kaip sakoma: „Mišką kertant, neišvengiamai laksto ir skiedros“.
20. Socialistiniai pertvarkymai ir tendencijos Skandinavijos šalyse lemia, kad „Didelis dėmesys teikiamas tam, kas žmogiška, socialu, bendruomeniška, altruistiška, o ne primityvu ir savanaudiška. Susiklostė mane ten labai žavėjusi kultūrinė nuostata – pagarba darbui. Ne mokėjimui ‘suktis’, net ne verslumui, o darbui. Žmoga, dirbanti nekvalifikuotą darbą, jaučiasi ori ir gerbiama, nesijaučia nejaukiai intelektualioje kompanijoje, nes kultūrinė atskirtis tarp socialinių klasių nedidelė ir taip klasės pamažu nyksta. Be to, yra plačios galimybės susimodeliuoti gyvenimą taip, kad darbas, mokymasis, visuomeninė veikla, vaikų auginimas, jei aktualu, ir poilsis galėtų eiti bet kuria seka ar lygiagrečiai.“ Analogiškus socializmo pradus diegiant ir pvz. anglosaksiškose šalyse, ten taip pat atsirastų panašios kultūrinės nuostatos.
Gal čia ir ne visos nuostatos kurias galėčiau iš mūsų bendravimo, bei mano bendravimo su kitais socialistais pastebėti, suprasti ir priskirti socialistėms.
Kai kurioms aš pritariu ir pats, kai kurioms – ne. Gal galite, kad man nereikėtų „tuščiai gadinti popieriaius“ pasakyti kur aš suklydau, priskirdamas socialistėms nuostatas, kurioms jos nepritaria. Taip pat pridėti jei kažką pražiopsojau. Tada aš pabandysiu išsakyti savo nuomonę apie likusias.