Rinkimai į valdžią su trenksmu atvedė Darbo partiją, kurios kertinis pasiūlymas, tapęs daugybės pajuokų objektu, buvo padidinti minimalią algą iki 1509 litų. Nežinia, ar pažadai iš viso kelti minimalią algą bus pamiršti, vos išsidalijus portfelius, bet, kol taip neatsitiko, padiskutuokime apie ją.
Yra įvairių nuomonių: vienos teigia, kad minimali alga šiuo metu yra kažkoks pasityčiojimas ir ją būtina kelti, kitos sako, kad nedarbo lygis, ją pakėlus, kaipmat šautų aukštyn, nes verslams neapsimokėtų samdyti darbuotojų. Yra ir tokių, kas piktinasi, kad minimali alga panaši kaip bedarbės pašalpa ir nėra paskatos dirbti. Išties, minimali alga Lietuvoje yra tokio dydžio, kad niekaip nepadengia gyvenimo mieste išlaidų, net labai kuklių. Nors, kalbant apie šio dydžio kėlimą, iš karto gąsdinama nedarbu, bet kam, kas turi galimybę gauti bedarbės ar neįgalumo pašalpą, abejonių tikriausiai nekiltų: papildomos išlaidos kurui, maistui, drabužiams, sveikatos apsaugai (kasdien einant į darbą, padidėja tikimybė pasigauti kokį virusą, nuo streso pašlyja sveikata, išsivysto profesinės ligos), stresas ir įtampa, o daugybėje minimumą mokančių įmonių – ir besaikės darbdavių patyčios nevertos to vargano skirtumo tarp minimalios algos ir bedarbės pašalpos. Tikrai nesuprantu piktinimosi „išlaikytinėmis“. Darbas kaip ir sutuoktinis/ė: geriau jokio nei bet koks, išskyrus jei badauji. Pašalpos bedarbėms mokamos ne dėl to, kad valstybė maloninga ar kad dirbančiosios maloningos, o dėl to, kad, pirma, už mūsų mokesčius valstybė mums suteikia draudimą nuo nelaimingų atsitikimų (ligos, bedarbystės, vienokio ar kitokio nebegalėjimo dirbti), ir antra, didelė dalis tų žmogų užsidirbo pašalpas savo mokesčiais. Įsivaizduokite savo darbo jėgą kaip automobilį, kurį reikia „kaskinti“, ir mokesčių taps nebegaila. Be abejo, visos norime, kad tuo draudimu niekada netektų pasinaudoti. Tačiau kai kurioms tenka. Šių metų antrąjį ketvirtį registruotų bedarbių statistika tokia: 81 proc. miestiečių ir 62 proc. kaimiečių prieš tai dirbo samdomą darbą, kas penkta prieš tapdama bedarbe turėjo šeiminių įsipareigojimų, kas irgi yra darbas. Taigi kai alga maža, o darbas kupinas įtampos, verta pasiimti užsidirbtą pašalpą, jei tik galima ją gauti.
Tačiau faktas tas, ir čia liberalių mėgstamo argumento niekas nenuginčys, kad yra daugybė žmogų, kurios dirbtų ir už minimalią algą, kad tik kauptų patirtį, turėtų kažkokį stabilumą ir disponuojamų lėšų, galiausiai – socialinį prestižą už tai, kad dirba. Ar galima apriboti tokių žmogų galimybes, kai ir taip darbo vietų pasirinkimas ne kažin koks? Turiu kontroversišką idėją, kurią mielai aptarčiau su tinklaraščio skaitytojomis. Siūlau minimalią darbo algą ne universaliai didinti, o diferencijuoti. Didžiuosiuose miestuose vienokia, kitur – kitokia.
Lietuvos statistikos departamentas, deja, neturi praėjusių metų duomenų apie gyventojų pajamas, bet 2010 m. vidutinės disponuojamos piniginės pajamos vienai namų ūkio nariui didžiuosiuose miestuose siekė 1052 Lt, kituose miestuose – 820 Lt, o kaime – 739 Lt. Paprašytos įvertinti išlaidų būstui išlaikyti naštą, 2011 m. 48 proc. gyventojų ją įvardijo kaip labai didelę, 46 proc. – kaip šiokią tokią naštą. Panaši padėtis buvo ir kituose miestuose, užtat kaime – atitinkamai 28 ir 59 proc. Skurdo rizikos lygis didžiuosiuose miestuose buvo 13 proc., kituose – 18, kaime – 31 proc. Pagal paskutinius duomenis tiek miestuose, tiek kaimuose tik ketvirtis gyventojų teigė besitikinčios susitaupyti.
Kaip žinome, mažuose miestuose ir kaimuose sužlugo stambios įmonės, neatsirado naujų darbdavių ir neatėjo naujų investicijų. Vilniuje, net ir krizės kankinamame, darbdavių ir investicijų kol kas netrūksta ir atlyginimai čia gerokai didesni. Pramonės ir paslaugų susitelkimas Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose juos dusina: neproporcingos būsto, drabužių kainos, smaugiančios sąskaitos už šildymą, daugybė valandų, iššvaistytų transporto kamščiuose. Taigi laikas Vilniaus darbdavėms savo įplaukas pasidalyti ir su aukštų kainų smaugiamomis darbininkėmis, ir su mažesnių miestų ir kaimų darbdavėmis, iš kurių nusiurbia darbo jėgą.
Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis prieš mokesčius Lietuvoje pernai siekė 2046 Lt. Mažiausias – tik 1139 Lt – jis buvo apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų srityje, didžiausias – 3893 Lt – finansų ir draudimo srityje. Ne menkesni skirtumai ir tarp (jau panaikintų) apskričių: 1603 Lt Tauragės apskrityje ir 2338 Lt Vilniaus. Neradau naujų duomenų apie išlaidas, bet 2008 m. buvo taip: „Miestiečių vidutinės mėnesio vartojimo išlaidos buvo 847 litai, iš jų 804 litai – piniginės išlaidos, kaimo gyventojų vartojimo išlaidos atitinkamai buvo 686 ir 593 litai. Vartojimo išlaidos būstui, kurui ir energijai sudarė 100 litų vienam namų ūkio nariui per mėnesį: mieste – 115 litų, kaime – 71 litą (atitinkamai 14 ir 10 procentų namų ūkio vartojimo išlaidų). Miestiečių vartojimo išlaidos drabužiams ir avalynei sudarė 74 litus vienam namų ūkio nariui per mėnesį, kaime gyvenančiųjų – 55 litus (9 ir 8 proc.), atitinkamai transportui – 81 ir 71 litų (po 10 proc.), sveikatos priežiūrai – 43 ir 31 litą (po 5 proc.).”
Susidarė tokia padėtis, kai Lietuvoje visiškai neatsiperka vidinė migracija dėl darbo, išskyrus tais atvejais, jei jis labai gerai apmokamas. Vilniuje yra daugiau darbo vietų, bet žemesnės kvalifikacijos darbuose, taip pat švietimo ir kituose menkai apmokamuose sektoriuose mokamos algos nepadengia išaugusių išlaidų. Skirtingai nei didžiuosiuose miestuose, kaimuose ir miesteliuose žmogos dažniau turi nekilnojamojo turto, kurio išsikėlusios negalėtų niekam išnuomoti, daug kur gali nueiti pėsčiomis ar nuvažiuoti dviračiu, turi alternatyvius būtiniausių prekių užsitikrinimo kanalus (yra pigių drabužių ir maisto turgūs, tiesioginis kontaktas su ūkininkėmis ir pan.).
Vilniuje kambarys, gyvenant su kitais, kainuotų apie 300 Lt (o kas iš suaugusių žmogų norėtų, kaip studentiškais metais, dalytis būstą?), nuolatinis bilietas – 100 Lt, dienos pietūs kasdien miesto centre atsieitų bent 10 Lt ir sudarytų dar 200 Lt, taigi išlaidos maistui – bent 300 Lt. Šalčiausiais mėnesiais už šildymą tektų pakloti dar apie 100 Lt per mėnesį. Taigi būtiniausios išlaidos gyvenant itin kukliai suvalgytų visą minimalią algą, palikdamos vos šiek tiek aplankyti giminaitėms ir nusipirkti drabužių, knygų ar dar ko. Taigi, jei jau gyventojos pasiryžta palikti gimtinę, nuosavybėje turimą būstą, šeimą ir drauges, kam važiuoti į Vilnių, jeigu galima į Airiją? Taigi pasirinkimas – bedarbės pašalpa gimtinėje ar darbas Airijoje. Kelionė, pavyzdžiui, Skuodas-Vilnius ir Skuodas-Dublinas šiais laikais tiek trukme, tiek kaina skiriasi ne tiek jau daug.
Diferencijavus mėnesinę algą, ten, kur ji pakils, darbdavėms išties gali nebeapsimokėti samdyti. Tada kai kurios galėtų pasvarstyti galimybę persikelti į mažesnes vietoves. Taip išsilygintų nedarbo lygis, būtų optimizuoti transporto srautai, pristabdyta emigracija tų, kas neemigruotų, jei tik galėtų susirasti darbą gimtinėje, išsijudintų mažų miestelių gyvenimas. O Vilniaus velnias neimtų. Jau dabar, kaip matome iš statistikos, čia yra pakankamai darbdavių, kurios moka gerokai daugiau nei 800 Lt. Užtat išnaudojimo židiniai (prekybos centrai, kavinės, tekstilės įmonės) gautų pasidalyti savo pelnus su darbininkėmis.