Talinas, estiškos ypatybės, „Taking Woodstock” (filmas)

Kelioms dienoms atvykau į Estiją. Lėktuve (skristi taip arti buvo keistoka) skaičiau propagandinį bukletėlį, kur sužinojau, kad estiškas medus gerai vertinamas ir kad Estijoje interneto NEnaudotojų yra apie 300 000. Be to, internetu galima stebėti, kaip leidžiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokį dalyką būtina įdiegti Lietuvoje.

Buvau tokiam rajone, kuris laikomas labai nesaugiu. Amžiaus pradžioje jame pastatyti pusiau plytiniai, pusiau mediniai namai darbininkams, dirbusiems laivų statykloje netoliese. Dabar, žinoma, pramonės nebėra, namai avarinės būklės, niekas nenori ten gyventi, bet kai kuriems tenka. Jūra netoli, todėl nekilnojamojo turto kompanijos jau planuoja pakeisti šitos erdvės charakterį.

Sako, kad Taline praktiškai neliko kavinių, kurios savo lankytojams nesiūlytų nemokamo bevielio interneto.

Su draugais pietavau gruziniškame restorane, garsėjančiame šašlykais. O vakarą su drauge praleidom kavinėj, maždaug atitinkančioj Rašytojų sąjungos kabaką Vilniuje (tiesa, jame nebuvau kokius penkerius metus). Ten renkasi daugiau vyresni menininkai, kai kurie labai prisigeria, paskui šoka ir pažindinasi, jei randa, ko nepažinotų. Prie mūsų prisėdo garsus poetas bei publicistas ir žinomas grafikos dizaineris, abiejų vardai buvo Marko 🙂 Pirmasis pasakojo, kaip savo skiltyje vienam estų savaitrašty aprašė kelionę į Kiprą – iš asmeninės patirties, per to, ką pavyko išragauti, prizmę. Draugė paaiškino, kad jo skiltis yra įdomiausia savaitraščio dalis. Antrasis Marko mokėjo lietuviškai pasakyti „labas vakaras”.

Talino kavinės atrodė tuštokos, išskyrus gal bariuką pavadinimu „Populiarusis”, kur sėdi „stilingas jaunimėlis”. Greičiausiai nedaug žmonių buvo mieste dėl to, kad išskirtinai nieko nevyko. Rugsėjo pradžioje prasiautė visi pagrindiniai festivaliai ir stojo štilis. Krizės landšaftas ne toks pastebimas kaip Lietuvoje, Latvijoje ar Vengrijoje. Panašu, kad visi daugmaž tvarkosi.

Kadangi, kaip minėjau, nieko nevyko, o lietus neleido mėgautis pasivaikščiojimais po puikųjį Talino centrą, nusprendėme tiesiog praleisti lietų kine. Be komentarų – kino teatras vadinosi „Coca Cola Plaza”… Žiūrėjom filmą „Taking Woodstock”, kurį režisavo Ang’as Lee. Filme buvo įdomiau naudojamas suskaidyto ekrano metodas, dailiai ir nepopsiškai perteiktas festivalio masiškumas. Viskas interpretuojama per šeimos, kurią veža ir traukia labai talentingas ir nuoširdus, bet užguitas vaikinukas, prizmę. Iš kitos vietovės išspirto hipių festivalio organizavimas turi socialinių kaštų, tarp kurių ir ant namo išpaišyta svastika, bet galiausiai atsiperka ir atgaivina miestelį. Pabaiga patetiška, bet labai nenuvilianti. Yra dar tokia scena apie LSD apsivartojimą, dėl kurios suprantu, kodėl filmo neleidžiama žiūrėti vaikams, jaunesniems kaip 12.

Žodžiu, tradiciškai galiu pasakyti: jums patiks, jei mėgstate „jam buvo labai sunku, bet jis tai padarė” tipo filmus arba šiaip įdomu, kaip kad man, festivalio istorijos interpretacijos.

Jums nepatiks, jei tikėjotės įsigyventi į festivalio ritmą, o ne pasižiūrėti, kaip sekėsi jį organizuoti.

Šiandien buvau vienoje iš Taline populiarių organiško maisto kavinių Koleri gatvėje, tikrai labai miela. Yra knygų, yra ekologiškų produktų parduotuvė, yra sulčių, bandelių ir įvairių patiekalų. Talinas žengia keliais žingsniais priekyje Lietuvos. Lietuvoje, kiek žinau, kažką panašaus daro tik „Jalta”.

Paskui buvau Dailės muziejuje. Net ir XIX a. estų darbai buvo savotiškai išskirtiniai. Labai daug pritapyta italių, į kurias sudėti visi estams nebūdingi bruožai. Verta dėmesio ir sovietinio propagandinio meno kolekcija, kurios kai kurie darbai atrodo labai ironiški. Dar buvo legendinio estų grafiko Wiiralt paroda, nežinojau tokio menininko, bet tikrai puikūs darbai. Buvo ir šiuolaikinio skandinavų meno kilnojama paroda su šviečiančiu burbulu su judančiais žmogeliukais, sudvejintomis vaiko nuotraukomis ir pan.

Dar buvau super-modernistinėje sinagogoje, kurioje kai kurios pamaldos vyksta per skype. Kvintescencinis estiškumas 😀 Siūloma prieš perkant sklypą Mėnulyje nusipirkti nuolatinę vietą sinagogoje.

Buvau ir muzikinio teatro kavinėje, kur yra fantastiškos morkų ir moliūgų sriubos ir, sako, vyksta geriausi nepriklausomos muzikos vakarėliai

Draugė pasakojo, kad Taline buvo susiformavęs tam tikras vakarėlių maršrutas, kurio paskutinė stotelė visada būdavo korėjietiškas karaoke baras, dirbantis visą parą. Dabar jis užsidarė, todėl linksminimosi įpročiai keičiasi. Yra viena meniško jaunimo pamėgta vieta, kuri tapo tokia populiari, kad alternatyvesnis meniškas jaunimas verčiau eina į tą kabaką, kur sutikau du Marko.

Apskritai Taline vienintelis blogas dalykas kol kas – vėjai ir kas kelias minutes kintantis oras. Šiaip tikrai dinamiškas ir patogus gyventi miestas.