Laisvės tema

Kaip visada artėjant sausio 13-ai daugelį užklumpa arba kūrybiškumo krizė (kaip prasmingai paminėti?) arba kūrybiškumo protrūkis. Šiemet toks protrūkis buvo neužmirštuolių akcija, kurią greitai pasigavo aplink tą datą posėdžiavusi Socialdemokratų partija, bet pasmerkė tautininkai. Taip pat šia proga daugelis mano pažįstamų dalijosi prisiminimais apie tai, ką veikė tą naktį. Aš pralaukiau ir nešokau ant tos bangos, bet visgi šiuo bei tuo norėčiau pasidalyti.

1991 m. sausio 13 d. aš dar nėjau į mokyklą, bet jau ruošiausi. Buvau tokio amžiaus, kai jau galima kažką ryškiai įsiminti (ir iki šiol tie prisiminimai itin ryškūs), bet dar sunku susigaudyti, kas vyksta. Dėdė paskutiniu autobusu sugrįžęs pasakoja apie pakilią nuotaiką ir dainas, naktį įjungtame televizoriuje pradingsta vaizdas, kitą dieną mama ir tėtis skuba saugoti televizijos Kaune… Dar menkai suprantu, kas yra mirtis, bet žinau, kad ten rizikuoja gyvybėmis. Jaudinanti ir kartu bauginanti mintis: prasidėjo karas. Kažkur nugirsti suaugusiųjų pokalbiai, kad kada nors bus laisva Lietuva, vietoje rublių ir kapeikų bus litai ir centai, sugrįžta prisiminimais – turbūt atėjo laikas. Ligtol girdėtuose pasakojimuose karai gerai baigiasi, taigi ir dabar taip turi būti. Nesijaudinu dėl to, tik žinau, kad jau mirė kelios žmogos ir niekada nežinai, kas turės mirti, kol ateis pergalinga pabaiga. Dar nemokėjau rašyti, tai liepiau mamai užrašinėti vaikiškas eiles apie karą. O tada viskas baigėsi ir visi didžiavosi laisve. Apie ją dar daug kalbės ir rašys, bet apie laisvę mums aiškino mažiau nei apie mirtį. Mane tos laikotarpio prisiminimai taip paveikė, kad pradinių klasių mokytoją net trikdė patriotinės klišės mano vaikiškuose rašiniuose. Karas laimėtas, tik suaugusios kažkodėl vis dar kalba, kad laisvę reikia kažkaip pagaminti, ir vis kažkuo skundžiasi. Kažkokia įtampa, kažkas vis dar ne taip, kažkas vis dar trapu.

Mokėmės jau pagal naują programą, su daug informacijos apie Vytautą Didįjį, Pilėnus ir laisvės kovas. Nuo pat mažens, dar gerai nesusivokus, kas yra gyvenimas ir mirtis, išmokome, kad dėl tam tikrų tikslų gali prisireikti mirti, net nusižudyti, ir tai normalu, taip reikia. Namuose knygų lentynoje glūdėjo baugiai juoda knyga apie Sausio 13-ąją su nuotraukomis. Kai dabar mąstau apie nuo Lietuvos nepriklausomybės prasidėjusį dešimtmetį, kyla minčių, kad mūsų karta užaugo mokoma jaustis kažkam skolinga už laisvę. Mums sakė, kad daugybė žmogų praeityje pasiaukojo, kad turėtume laisvę, o tautinė ir asmeninė laisvė yra neatsiejamos. Vadovėliai, pirmieji perskaityti laikraščiai ir suaugusios mus tardė: „Na, o tu ar pasiaukotum už laisvę?“ Bet kaip tai padaryti laikotarpiu, kai tapo nebeaišku, kas draugės, kas priešės? Parodykite, kur susideginti. Parodykite, į kokią kariauną įstoti. Niekas nerodė. Priešas irgi neatėjo nieko pareikalauti. Kaip tada grąžinti tą skolą? Savo gyvenimu, pasiekimais? Dirbtinai brukamas patriotiškumas, skambūs žodžiai, austos juostos mokykloje mūsų kartai atsakymų nepasiūlė.

Praėjo daug metų, prireikė ir užsienyje pagyventi, kol radau, kaip grąžinti skolą. Ogi šalinant tamsumas, kurių drumzlių dar daug liko visuomenėje. Ginant žmogų teises ir laisves. Dedant pastangas, kad Lietuvos nacionalinis sportas būtų nebe knisti protą. Nėra nieko tinkamesnio šiam įpročiui apibūdinti nei taikli liaudiška metafora. Knisti – tai ieškoti kažko, galbūt gero, suardant aplinką, kurioje tikimasi rasti objektą. Nuo kūnų policijos, kai išjuokiama kiekviena, kas neatitinka nustatytų standartų, iki santykių darbovietėse, kai išėdamos tos darbininkės, kurios įstojo į profsąjungą arba susilaukė vaiko. Nuo zyzimo giminaitėms, kad dar neištekėjo, iki reketo imperijų, mano vaikystėje terorizavusių smulkius verslus. Nuo patyčių mokykloje, kad neturi madingų skudurų, iki įstatymų projektų, kurių leidėjoms maga sureguliuoti, kas kaip su kuo tvarko namų ūkį. Provincialus landumas susipynė su sovietinės visuotinio sekimo visuomenės elementais, ir laisvės gūsiai jo nepramušė, bet privalo pramušti.

Negali nepriversti susimąstyti tai, kad, kaip įtariama, vienas jaunuolis Biržų rajone, likus savaitei iki laisvės kovos minėjimo su neužmirštuolėmis, pasirinko savo Pilėnus… Čia yra kitokios laisvės klausimas, bet visos laisvės yra susijusios. Po 1991-ųjų dar buvo tokie metai 1993-ieji, kai išėjo sovietinė kariuomenė. Kaip tik su šeima lankėmės Vilniuje. Nuo tilto žiūrėjome į geležinkelį, kuriuo riedėjo traukiniai su kareiviais ir įranga. Iš paskutinio vagono vienas kareivis iškišo sovietinę vėliavą. Lyg grasinimą: dar sugrįšime. Bet traukinys išriedėjo iš akiračio. Tais pačiais metais Lietuvoje buvo dekriminalizuotas homoseksualumas. Po daugiau kaip dvidešimties metų V.Putino valdžia Rusijoje bando jį vėl kriminalizuoti ir nieko nedaro, kai šalies miestuose fašistinis jaunimas terorizuoja homoseksualius jaunuolius, o Lietuvoje pakalikai ploja katučių ir mėgina panašią psichozę užveisti čia. Ar tikrai mano čia išvardyti faktai yra tik sutapimų virtinė?

Ar pastebėjote, kad Lietuvoje kairė noriai mini Sausio 13-ąją, o ultrapatriotės, atrodo, nelabai turi, ką pasakyti? Jų lyderiams lengva pasireikšti per šventes, susijusias su valstybingumu, bet nelabai randa, kaip įprasminti tą naktį, kai beginklės žmogos savo kūnais gynė laisvą spaudą. Todėl kabinėjasi prie kitų sugalvotų iniciatyvų ir dergiasi iš pasirinkto simbolio (nuorodų nedėsiu, galite nesunkiai susirasti). Tokioms žmogoms, kurios kerzais trempia Gedimino prospektą per savo eitynes, turėtų kelti tam tikrą nerimą tai, kad vizualiai jos panašesnės į okupantų kariuomenę nei į savo gyvybes paaukojusias laisvės gynėjas, o savo vertybėmis – į V.Putino pakalikus ir dar aršesnius konkuruojančius radikalus, nei į tą laisvos ir orios žmogos idealą, kuris prieš daugiau kaip 20 metų suvienijo ir katalikes, ir hipes. Sovietinė sistema draudė vaikinams auginti plaukus, bet skusti nedraudė. Jauni ultrapatriotai būtų puikiai pritapę su savo grėsminga apranga, o jų palydovėms niekas nebūtų draudę traukti liaudies dainų (tik svastika „pasipuošti“ nebūtų leista). Sovietinei valdžiai jaunuolis iš Biržų rajono būtų buvęs nusikaltėlis, o P.Gražulis su savo šeimos politika galėjo visiškai pritapti ir sulaukti palaikymo. Sovietinė valdžia būtų leidusi sukurti tautišką-šeimišką rezervatą mainais už tai, kad būtų atsisakyta svajonės, jog kiekviena žmoga gali spręsti, kaip tvarkyti savo gyvenimą, kaip rengtis, kalbėti, kurti meną, su kuo miegoti. Kareivis, kuris 1993 m. Vilniuje mojavo sovietine vėliava, šį bei tą visgi nuspėjo: sovietinės sistemos elementai grįš, kai bus puldinėjami kitaip susišukavę ar ryškiau apsirengę „banglai“, kai „kietos panos“ iš klasės išės matomą sveikatos sutrikimą turinčią bendraklasę, kai neseniai pagimdžiusi darbininkė sukandusi dantis kęs nuodingas darbo sąlygas, bet nė negalvos stoti į profsąjungą, nes bijo direktoriaus, o politikės tuo tarpu suoks apie šeimos svarbą, kai giminės tyčiosis iš tų, kas tapo mažai apmokamomis menininkėmis užuot prasukusios kokį metalų verslą, kai kolegės akademinėje bendruomenėje kruopščiai rinks smulkius nusižengimus ir skųs valdžiai kitaip mąstančias, kai buvę nepriklausomybės kovų dalyviai vietoje laisvę mylinčiųjų pasirinks agresyvų jaunimą…

Tada daugelis burnos ant emigrantų, stebėsis, kaip čia yra, kad lietuvės Norvegijoje dirba tokius darbus, į kuriuos čia, gimtosios šalies ūkyje, nė pažiūrėti nenori, ir niekaip nesupras, kad Norvegijoje ne tik daugiau pinigų, bet ir niekas neknisa proto. O juk didelis vargas nuolat gyventi dairantis per petį, žinant, kad pasmerks, jei nedirbsi, bet pasmerks ir jei dirbsi neprestižinį darbą, tyčiosis, jei gerai mokysiesi, bet gėdins, jeigu nesimokysi, niekins, jei neatitiksi savo lyties stereotipų, bet naudosis ir žemins, jei atitiksi, grauš už tai, su kuo miegi, bet taipogi grauš, kad su niekuo nemiegi, bars, kad nekeli gimstamumo, bet laikys pastumdėle, jei susilauksi vaikų… Tarsi vis dar gyventume visuotinio šnipinėjimo sistemoje, kur pasirodyti geresnėmis už kitas ir kažką įskųsti – raktas į saugumą ir greitesnę karjerą. Geriausia, kaip galime paminėti laisvės kovas, tai pagaliau vienos nuo kitų atstoti ir išmokti gerbti individualų apsisprendimą.

Taigi pabaigsiu šį tinklaraščio tekstą eilutėmis iš turbūt geriausios kada nors parašytos patriotinės dainos:

„Kodėl mes laisvės prašome? // Argi laisvi taip elgiasi?“

Pasiklausykime: