Buvęs kolega Donatas pasidalijo labai įdomiais grafikais, kuriuos, tikiuosi, aptars ir savo tinklaraštyje.
Darbo savarankiškai grafikai ES
Lietuvos gyventojos (kodėl mot. g.?) labiausiai norėtų dirbti savarankiškai, bet yra labiausiai linkusios manyti, kad trūksta įgūdžių. Daug ką gąsdina apskaita – versle patirties neturiu, bet neseniai baigiau pirmuosius metus su individualia veikla ir įspūdžiai itin teigiami. Nereikia nė karto eiti „prie langelio“ – IV pažymą užsisakyti, apskaitą atlikti, pajamas deklaruoti ir mokesčius sumokėti galima internetu, gausu medžiagos apie tai, kaip tai padaryti.
Donatas savo FB paskyroje pabrėžia, kad turtingiausios ir geriausias garantijas gyventojoms teikiančios šalys turi mažiausiai savarankiškai dirbančių gyventojų, nes ten yra saugios ir patrauklios darbovietės. Taip pat matome, kad daugiausiai savarankiškai dirbančių yra Pietų Europos šalyse, kur darbdavės labai bijo samdyti žmogas pagal darbo sutartį. Ten yra vadinamųjų priklausomų savarankiškai dirbančiųjų problema – savarankiškai dirbančios darbininkės realiai dirba vienam darbdaviui, tik neturi darbo sutarties, socialinės apsaugos, kabineto, nemokamos kavos, pensijų fondo… Realiai yra dvi darbuotojų kastos. Iki naktinės mokesčių reformos Lietuvoje taip gyveno buvo pagal autorines sutartis samdomos žurnalistės ir kūrėjos. Dabar daug kas iš jų turi IV.
Bendraudama su studentėmis matau, kad noras išvengti toksiškų lietuviškų darboviečių didelis, bet bankroto, nesėkmės ir iš to išplaukiančios stigmos baimė didesnė. Šia prasme esame arčiau Japonijos, bet jos gyventojos turi prabangą dirbti saugiose darbovietėse ir gerai uždirbti. Verslumui būtina mokėti klysti, sako čia, čia, ir apskritai jei į Google įvesite „embrace failure entrepreneurship“, gausite 22 mln. rezultatų.
Be stigmos kita priežastis gali būti kartų skirtumai. Kaip ir dauguma sociologių, ne be skepticizmo žiūriu į kartų teoriją, bet Lietuvoje, kurioje per porą dešimtmečių įvyko tokie staigūs pokyčiai, ji tikrai tinka. Spėčiau, Lietuvoje dauguma viršininkių priklauso kartai X, kuriai būdingos vertybės – statusas, pinigai, galia. Ši karta po nepriklausomybės galėjo pasiimti geriausia iš dviejų pasaulių (dar išmanė senąjį, bet susigaudė ir naujame), o kas mokėjo angliškai, galėjo gauti įvairiausių stipendijų studijuoti prestižinėse aukštosiose mokyklose, be patirties tapti ekspertėmis, konsultantėmis, diplomatėmis. Todėl daugelis šio to pasiekusių šios kartos asmenų mano, kad viskas priklauso nuo pastangų ir pagal modus tollens jei kažko neturi, vadinasi, nepakankamai stengeisi. Tokios viršininkės engia ir pokario kartą, ir kartą Y. Daugelis pokario kartos atstovių nori, kad jas paliktų ramybėje ir leistų ramiai sulaukti pensijos, bet tokios prabangos neturi. Esu skaičiusi antropologinių straipsnių apie tai, kaip po režimų kaitos Rytų Europos įmonėse darbo patirties neturinčios, bet angliškai kalbančios vadybininkės ėmė terorizuoti neseniai pri(ch)vatizuotų įmonių darbininkes veteranes. Rodos, šis straipsnis: Dunn, Elizabeth (1998): „Slick Salesmen and Simple People: Negotiated Capitalism in a Privatized Polish Firm“. In Uncertain Transition: Ethnographies of Change in the Post-Socialist World, M. Burawoy; K. Verdery, eds. Lanham: R. and Littlefield.: 125-150.
Y kartos pagrindinė vertybė (tai nereiškia, kad visos individės jos laikosi – tik tai, kad tai įprasta, nestebina, tampa standartu) – saviraiška ir savęs atradimas. Pažadas „Ark, ark, ark, tada gausi daug pinigų ir paaukštinimą“ vis didesnės šios kartos dalies nevilioja. X kartos viršininkes tai stebina. Koks dar savanoriavimas? Kokios dar nemokamos atostogos pakeliauti?
Nesu iš tų, kas tiki verslumo panacėja. Tačiau palaikau idėją dirbti savarankiškai ir išvengti priklausomybės nuo toksiškų darboviečių. Gerų darboviečių tikrai yra, bet konkurencija į jas patekti didelė, nes yra daug norinčių. Todėl net geros darbovietės ilgainiui ima tuo naudotis. Taip, dirbant savarankiškai, gresia finansinis nestabilumas, be to, užsakovams taip pat reikės įsiteikti, bet bus galima laisvai pasirinkti darbo laiką ir vietą, atsiras proga išvengti nepatinkančių ritualų, apkalbų ir pan. O kas sugeba, tegul kuria darbovietę ne tik sau.