Mokytojų streikas

Ką tik pamačiau itin šališką žinių vedėjo Gintaro Deksnio interviu su Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininku Andriumi Navicku. Nė nesistengdamas pradėti pokalbio kaip nors nešališkai, G.Deksnys streiką palygino su terorizmu, kalbėjo, kad savo tikslų siekiama „vaikų sąskaita.“ Jis nėra vienintelis žurnalistas, kuris, atrodo, nelabai supranta, kas yra teisė streikuoti.

Demokratinėje valstybėje darbuotojos (kodėl mot. g.?) turi teisę kolektyviai patraukti iš rinkos savo darbo jėgą protesto tikslais. Darbas, koks jis bebūtų, yra sandėris tarp darbuotojos ir darbdavės, bet jis įvyksta ne vakuume, o reaguojant į šakos ir bendrą darbo aplinką. Kai kuriose ūkio šakose darbas yra labai standartizuotas ir reikalauja standartizuotų darbuotojų gerovės sprendimų. Darbdavė (valstybinių mokyklų atveju – valstybė) yra palankesnėje padėtyje primesti savo sąlygas, todėl gali vienašališkai pakeisti darbo laiką, apmokėjimą ir įvairius priedus. Taip ir nutiko per krizę. Streikas yra priminimas, kad darbuotojos gali balsuoti ne tik kojomis, ir kad joms kolektyviai patraukus darbo jėgą iš rinkos tai pasijustų. Būtent todėl ir streikuoja dažniausiai tų profesijų darbuotojos, be kurių neįmanoma įprasta, kasdienė visuomenės veikla. Jeigu streikuotų viešųjų ryšių darbuotojos… nežinau, ar pasigestume. Kai streikuoja Lufthansa, pajunta visas pasaulis.

Vykdydama krepšelių reformą, valstybė pati prisiėmė pirkėjos vaidmenį. Ji perka mokinėms švietimo paslaugą. Jeigu samdomos darbuotojos kolektyviai atsisako esamomis sąlygomis šią paslaugą parduoti, tai žinoma, kad dėl to nukentės klientės, šiuo atveju moksleivės. Todėl jų ir šeimų interesas – kad valstybė patenkintų mokytojų reikalavimus. Logiška būtų solidarizuotis su streiku, o ne priekaištauti, nes darbo sąlygos šiuo metu tikrai yra netinkamos.

Daugelis galvoja, kad teisinga, kai mokytojos, dėstytojos, žurnalistės ir menininkės gauna juokingai mažus atlyginimus, nes šie darbai esą nesusvetimėję. Kas yra susvetimėjęs darbas, geriausiai iliustruoja sovietinis anekdotas: „Jau seniai dirbu šaldytuvų fabrike, bet niekaip nesuprantu, kodėl, kai prisivogiu pakankamai detalių surinkti gaminiui, vis išeina kulkosvaidis.“ Šio anekdoto veikėja jaučiasi sraigteliu gamybos procese ir, kaip paaiškėja, net nežino, kam gaminti iš tikrųjų naudojamas jos darbas. Ji norėtų namuose turėti savo darbovietės gaminamą produktą, bet dėl gamybos proceso negali jo sau pasigaminti, kaip kad batsiuvė galėtų sau pasisiūti batus. Todėl tai daro šešėlyje iš vogtų detalių. Čia iškyla dar vienas svarbus aspektas – ji nesitapatina su darboviete ir produktu, jai nesvarbu, kokia produkcija išeis, ji tik atlieka savo funkciją, todėl vogti iš fabriko atrodo nieko bloga. Visai kitaip jaučiasi Matthew Crawford′o knygoje minima šaltkalvė, kuri, vaikščiodama po miestelį, mėgaujasi matydama, kaip jos dirbiniai puošia gyventojų tvoras.

Skirtingai nei gamyboje, kur darbuotojos neturi beveik jokio ryšio nei su galutiniu produktu, nei su jo vartotojomis, taip pat nepriima jokių sprendimų, susijusių su produkto kokybe, intelektinių ir meninių profesijų darbuotojų santykis su tais, kam dirba, vis dar yra tiesioginis. Taip pat jos turi tam tikrą improvizacijos lauką ir dažniausiai tiki savo darbovietės vizija bei misija. Tačiau per pastarąjį dvidešimtmetį, atrodo, buvo padaryta viskas, kad ir šios profesijos kuo labiau susvetimėtų. Mokytojoms, dėstytojoms ir tyrėjoms tenka pildyti visokias metrikas, rašyti projektų paraiškas, kad finansuotų savo darbo vietą ar kilstelėtų varganą atlyginimą į oresnį lygmenį, ir įvairiais lygmenimis atsiskaitinėti. Žurnalistėms ir menininkėms tenka vis daugiau verslauti, kad išsilaikytų. Šios profesijos nebėra valdomos kitokių dėsnių nei gamyba ar paslaugos.

Tapusios pačios-sau-verslu, žurnalistės ir menininkės labai retai solidarizuojasi su profsąjungomis. Akademiniame sektoriuje profsąjungos vis dar turi šiokį tokį balsą, bet ilgalaikė perspektyva joms nepalanki. Intelektinių profesijų darbuotojos taip pat gyvena ir kvėpuoja įsigalinčia ideologija „daryk tai, ką mėgsti“. Pagal ją gauti pinigus už tai, ką mėgsti, yra didžiausias pasiekimas, bet kartu ir bet kokios su tokiu darbu susijusios problemos yra pačios pasirinkusiosios kaltė. Todėl belieka balsuoti kojomis. Kaip sekasi gyventi tokiomis sąlygomis, aprašė Ugnė.

Prieš dvejus metus paviešinta, kaip daktaro laipsnį turinti specialistė VU dirbo už minimumą. Naujas VU rektorius nutarė imtis veiksmų ir… pasiūlyti dėstytojoms pašalpas. Jokia paslaptis, kad, neturėdama daktaro laipsnio, VU TSPMI esu dėsčiusi už maždaug 9 eurus už seminarą didelei grupei, VDU moka maždaug dvigubai daugiau už seminarą su maža ir jaukia grupe, bet atlyginimo už dėstymą pakanka tik kasdien išgerti latte. Nesiskundžiu, nes tai nėra mano pagrindinės pajamos, bet, manau, pakankamai akivaizdu, kad tokiu atveju reikalingas kažkoks kitas motyvuojantis veiksnys atsikelti iš lovos ir geriant tokiu būdu uždirbtą kavą ruošti paskaitą, o ne veikti ką nors malonesnio.

Pierre′as Bourdieu ir kitos socialiniuose moksluose įtvirtino skirtingų rūšių kapitalo sąvoką: be finansinio yra socialinis ir kultūrinis. Visuomenėje nusistovėjusi nuomonė, kad mokytojoms ir dėstytojoms gausiai mokama socialiniu kapitalu – pagarba, santykine laisve ir džiaugsmu, nudirbus kažką prasminga. Tik čia yra dvi bėdos: pirma, tų dalykų gaunama vis mažiau (akademikės rutina vis mažiau skiriasi nuo konsultantės rutinos – reikia maloniai bendrauti su potencialiomis užsakovėmis ir partnerėmis, megzti ryšius, rašyti projektų paraiškas ir ataskaitas; mokytojoms vis daugiau laiko suryja „klientų aptarnavimas“ – aiškinimas(is), kaip ir kodėl teikiama paslauga, atsiskaitymas), antra, jie labai sunkiai konvertuojami į kitų rūšių kapitalą (net ir kultūrinį – didelis užimtumas ir mažos pajamos daugeliui riboja galimybes mėgautis turtingu intelektualiniu ir kultūriniu gyvenimu). Akademikėms vienas iš nedaugelio būdų konvertuoti socialinį kapitalą į kultūrinį – kelionių patirtį – yra apmokamos konferencijos, į finansinį – ES ir kitų rėmėjų finansuojami projektai. Šie dalykai padeda išlaikyti akademikių entuziazmą.

Nežinau, ar dėstytojos kada nors išdrįstų streikuoti. Bijau, kad studentės apsidžiaugtų papildoma valanda miego ar galimybe Candy Crush žaisti ne auditorijoje, o namuose. O tai, kad mokytojų sprendimas kolektyviai pasinaudoti savo teise trumpam atsiimti savo darbo jėgą iš joms nepalankios rinkos pasijus, yra tik rodiklis, kad tokia priemonė veiksminga ir kažkas galbūt pajudės.