Šią savaitę dalyvavau fondo „Frida“ renginyje – diskusijoje apie tai, ar feminizmas yra „elito“, ar „masių“ reikalas. Tai buvo Jungtinių Tautų 16 dienų prieš smurtą lyties pagrindu programos dalis. Be manęs diskutavo Rasa Navickaitė (CEU Lyčių studijų doktorantė), Daiva Baranauskė („Fridos“ vadovė) ir prof. Natalija Mažeikienė (VDU Plėtros prorektorė, Socialinio darbo katedros profesorė). Klausimo nebūčiau taip formulavusi, bet mielai sutikau pateikti savo požiūrį. Tiesą sakant, apie elitą nediskutavome, ir turbūt aš vienintelė pavartojau tą žodį ir pateikiau darbinį elito apibrėžimą: tai tokios žmogos, kurios turimas privilegijas (šiek tiek mano pamąstymų apie privilegiją čia) ir gėrybes (įskaitant socialinį ir finansinį kapitalą) priima kaip savaime suprantamas ir joms priklausančias, kurių nebūtina išprašyti, užsidirbti ar nusipelnyti. Dažnai kalbama, kad TV, „Žmonėse“ ar „Delfi“ atsiduriančios garsenybės yra netikras elitas, bet, mano nuomone, jei visuomenėje laikoma, kad viena svarbiausių gėrybių yra žiniasklaidos kalbėjimas apie žmogą, o šios žmogos mano, kad jų jogurto pasirinkimas ar šuns priežiūros ypatybės yra savaime vertos visiems žinoti ir aptarinėti, tada pagal tokios visuomenės taisykles jos yra elitas. Bet tiek to. Diskusijoje buvo įdomesni kiti aspektai, o po jos – dar kiti.
Moderatorei Augustei paprašius apibrėžti feminizmą, Rasa pasakė, kad feminizmas jai asocijuojasi su moterų solidarumu ir tapatybe (mano nuomonė apie tai – čia, o mano naudojamas darbinis feminizmo apibrėžimas čia). Po to ji sakė, kad yra feminizmas, kuris ieško, kas bendražmogiška, ir yra tas, kuriame kovojama, kad sritys, kuriose tradiciškai telkiasi moterys, nebūtų žeminamos. Ji teigė, kad jai priimtinesnis pirmasis, bet ji neatmeta antrojo kaip blogo. Postsovietinį feminizmą tyrinėjanti doktorantė pabrėžė, kad kartais ir jai kyla pagunda pašiepti kai kurias politikes ir dalytis apie jas sukurtais „memais“, bet reikia pasvarstyti, ar dėl lyties netraktuojame jų žiauriau nei atitinkamo neišmanymo jų kolegų.
Šie klausimai ir uždavė toną diskusijai: buvo kalbama apie konkrečius pavyzdžius, siekiant išryškinti sutarimą ar nesutarimus, ar galima šiuos pavyzdžius laikyti feministiniu aktyvizmu. Prof. N.Mažeikienė teigė, kad feminizmui reikia gerų viešųjų ryšių, kad ištransliuotų suprantamą žinutę. Kilo diskusija, ar dabar naudojamos viešųjų ryšių priemonės nesukelia priešingo efekto, kaip pavyzdį minint Beatos Tiškevič-Hasanovos ir jos kolegių projektus su apatiniais, šauktiniais ir vėliau šauktinėmis, kurie laikosi prielaidos, kad kūnas yra vienintelis efektyvus pareiškimas. Apie tai pasakiau, kad tokia B.Tiškevič-Hasanovos ir jos kolegių saviraiška man neatrodo feministinė, bet kaip feministė nejaučiu pareigos būtinai kaip nors į ją reaguoti ir kad bent jau man tokia akcija nei padeda, nei trukdo. Rasa prisiminė pavyzdį, kai naujausias šios kūrybinės grupės projektas „Mūsų daug“ pasiekė kai kurias žmogas per tai, kad apie jį parašė užsienio portalai, todėl šiais klausimais nesidominčios žmogos, kurios neieško informacijos apie smurtą lyties pagrindu, gavo progą pamąstyti apie tai.
Į diskusiją atėjo FB grupės „Totalitarinis feminizmas“ aktyvus narys Šarūnas Germanas su draugu. Jie atsisėdo tiesiai priešais mus, diskusijos dalyves, ir sužiuro į savo mobiliuosius telefonus. Kaip ir nujaučiau, Š.Germanas konspektavo renginį ir, perleidęs per savo supratimą, štai taip jį aprašė grupėje. Ypač atkreipiau dėmesį į tai, ką rašė apie mane. Apie gana įspūdingą reductio beveik ad Hitlerum ir kitas logines klaidas šį kartą nekalbėsime, tiek to.
Labiausiai užkliuvo vieta, kur Š.Germanas pasakoja apie tai, ką suprato apie atsakymus į Augustės klausimą, ką daryti, kai feminizmas pateikiamas kaip neoliberalus projektas. Aš pasakiau, kad tikriausiai kalbama apie kelias nesenas ES institucijų ataskaitas ir Japonijos premjero pasisakymus. Jei taip, tada reikia tą žinią interpretuoti kontekste, kuriame ji atsirado. ES kontekstas yra įstatymų leidybos procesas, kuriame Komisija siūlo projektą, jis išdiskutuojamas su socialiniais partneriais, tada balsuoja EP ir galiausiai Taryba iš valstybių narių. O Japonijos atveju kontekstas toks, kad šio premjero rinkiminė bazė – socialiai ir ekonomiškai konservatyvios žmogos.
O štai kaip tai suprato Š.Germanas (kadangi jis prirašė daug teksto ir darant ekrano nuotrauką raidės būtų labai mažos, iškirpau vidurį, bet turiu ir viso įrašo nuotrauką – grupės įrašai yra vieši):
Kadangi aš, rodos, vienintelė minėjau Europos Sąjungą, turiu pagrindo manyti, kad šis teiginys yra mano atsakymo „vertimas“, o ten, kur minima mano pavardė, sudaromas įspūdis, kad aš siūlau niekada nieko nedaryti. Labai dažnai, skaitant iškraipytas savo mintis, pirmiausia kyla ego reakcija: kurių galų šis žmoga skleidžia neteisybę, ypač kai taip lengva gyvai arba per FB pasiklausti: „Tu ką, rimtai taip manai? Ar aš teisingai supratau, kad…?“ Tačiau Š.Germanas domisi feministine teorija, turime bendrų draugių ir esame dalyvavusios bendruose renginiuose, todėl su tam tikru pasitikėjimo kreditu galiu manyti, kad jis nesiekia man sąmoningai pakenkti, o yra suinteresuotas feministinių debatų kokybe ir mano, kad argumentai šiuo atveju buvo nekokybiški.
Aš žinau komunikacijos teoriją apie siuntėją ir gavėją, taip pat esu skaičiusi, kad žmogos protas dažnai fiksuoja detales, o kita užpildo tuo, ką iš anksto žino, todėl mes galime perskaityti tekstą, kurio žodžiuose sumaišytos raidės, tik pirma ir paskutinė savo vietose (žr. eksperimentą). Prisipažinsiu, man nebūtų atėję į galvą, kad apsiskaičiusi žmoga galėtų supainioti „procesus“ ir „projektus“, man atrodo, kad tarp jų tiek pat panašumo, kiek tarp puodo ir kuodo, bet… Akivaizdu, kad Š.Germanas turėjo tam tikrą išankstinį nusistatymą ir ankstesnių žinių, todėl zondavo diskusiją, ieškodamas užuominų apie tai, ką norėjo sau pasitvirtinti, o tada jau užsirašė. Įdomu, kad jis visiškai neužfiksavo N.Mažeikienės buvimo – jos mintis perrašė neveikiamąja rūšimi arba kaip visos sesijos konsensusą. Akivaizdu, kad jis norėjo parašyti ką nors apie Rasą, mane ir Daivą B. iš to, ką anksčiau žinojo, ir tik pasinaudojo diskusija kaip proga tai padaryti, bet pavadino šį tekstą diskusijos konspektu.
Šis incidentas, nors ir nesmagus, sukėlė man visokių minčių, prie kurių turėdama laiko mielai grįžčiau. Perskaičiusi tą FB įrašą, mąsčiau apie tai, kaip kiekviena vieša ar pusiau vieša ištarmė įgyja savarankišką gyvenimą ir mums nebepriklauso. Kaip iš lanko paleidus strėlę, taip ir į viešumą paleidus žodį, nebegali bėgti iš paskos ir prižiūrėti, kad nenuklystų į lankas. Per paskutinį dešimtmetį sakiau daug įvairių kalbų: pranešimų, viešų paskaitų, pasisakymų diskusijose, seminarų ir paskaitų studentėms, renginių uždarymo ar atidarymo kalbų… Ar gali būti, kad kažkur sklando man priskiriami teiginiai, kurių aš nesakiau? Pavyzdžiui, D.Repečkaitė teigė, kad Lietuvos Respublika neturėtų atsisakyti priimti perskirstomų pabėgėlių -> D.Repečkaitė teigė, kad Lietuvos Respublikos sostine turėtų tapti Pagėgiai (nes skamba kažkaip panašiai). Galbūt čia ir slypi atsakymas Augustei: kadangi idėjos nuo originalios formuluotės pereina sudėtingą kelią per įvairius veikėjus, kiekvienas per sugedusį telefoną papildo nuo savęs ir išeina, pavyzdžiui, neoliberalus projektas arba demonas.
Kita vertus, dar įdomiau tai, kaip po interneto ir gyvų pokalbių erdves keliaus modifikuoti prof. N. Mažeikienės teiginiai ir aukščiau paminėtas iš mano teiginio apie ES sprendimų priėmimo procesą išgautas Š.Germano „vertimas“ apie ES projektus, kur mano pavardė neminima. Tiesą sakant, su ta neveikiamąja rūšimi idėjos pasidaugino, jos buvo pateiktos kaip diskusijos konsensusas. Gal ir būtų smagu tapti tam tikru pilkuoju kardinolu, išgirsti savo idėjas kaip bendrą sutarimą, jei tik pakeliui tos idėjos taip neatpažįstamai neišsikraipytų.