Diskusija apie aukštojo mokslo ateitį

Šiandien nuėjau į Aukštojo Moxlo fakulteto aktyvisčių surengtą studenčių ir universiteto darbuotojų asamblėją, skirtą diskutuoti apie aukštojo mokslo ateitį. Nors po truputį pratinuosi vėl būti išorine stebėtoja aukštojo mokslo sistemoje (mano dvejų metų trukmės mokslinis darbas VDU netrukus baigsis), vis tiek norėjosi iškelti man kaip kol kas dar viena koja akademikei rūpinčius klausimus.

Diskusija vyko VDU, atėjo ir rektorius, greičiausiai sunerimęs dėl to, kad teismo sprendimas visgi buvo nepalankus protesto akciją rugsėjį organizavusiems dviem studentams. Baudos aktyvistai negaus, esą teismas pasitarnaus tik kaip įspėjimas daugiau taip nedaryti, bet nuteistieji visko taip palikti neketina ir žadėjo būtinai teikti apeliaciją.

Pirmą kartą gyvenime galėjau su rektoriumi pakalbėti, nors ir tokiu formatu, apie problemas. Iki šiol daug dažniau matydavau ne jį, o jo parašą ant atostogų ar komandiruočių įsakymų, projektų paraiškų ir pan. Rektorius man pasirodė atviras ir kritiškas administracijai, nekrūpčiojo ir nelaidė piktų žvilgsnių, kaip kai kurios valstybės sektoriaus darbuotojos, kai aplinkui yra kritiškai nusiteikusių žurnalisčių ar NVO atstovių. Jis ne kartą padrąsino studentes išsakyti problemas ir pritarė, kad konfrontacija – sveika. Man atrodo, jeigu administracija dažniau surinktų savo darbuotojas, išklausytų ir diskutuotų su jomis, daug kas pamirštų skųstis dėl mažo atlyginimo ir vėl pasijaustų bendruomenės dalimi.

Tačiau už konfrontaciją man buvo įdomiau štai kas – kas visas šias žmogas vis dar čia laiko? Salėje skambėjo nusiskundimai, kad dėstytojos neleidžia studentėms nelankyti seminarų ir pavėlinti atsiskaitymų dėl to, kad studentė dirba, kad praranda savitvardą ir aprėkia, kad laiko studentes „mėsos gabalais“ – statistiniais vienetais. Studentų atstovybės atstovė sakė, kad jokių problemų nematė ir kad jai kažkodėl niekas niekada nieko nesako. Na, žinoma, puikiai prisimenu iš VU, kaip nepotizmu garsėjusios atstovybės niekada nieko nematė, ir ne jų darbas ką nors kada nors matyti. Turbūt gerai, kad rektorius išgirdo, jog studentės jaučiasi niekaip neatstovaujamos.

Dar buvo nusiskundimų, kad studijuojant reikia dirbti, o į studento skundą, kad nepavyksta suderinti studijų su darbu, kažkoks dėstytojas kažkam esą atsakęs, kad ir pats dirba kitame darbe. Tai papasakojęs studentas mano, kad dėstytojas kitame darbe dirba tik savo malonumui, kas dar kartą parodo, kaip atitrūkusios nuo dėstytojų realybės yra studentės. Supratau, kad, padirbusi VDU, praradau empatiją studentėms, ir tai kelia nerimą. Užtat pajutau empatiją pačias nuobodžiausias paskaitas vedusioms dėstytojoms. Aš nenorėčiau būti pažymių rašymo mašina tingioms ir nemotyvuotoms diplomų medžiotojoms, visada turinčioms kitų prioritetų, bet jų masuotėje lengva nepastebėti ir tikrai motyvuotų, kurios per porą metų praranda entuziazmą. Tik va, atlyginimai tokie maži (asistentės pareigose – 50 eurų/mėn. už 3 akademines valandas dėstymo 1 kartą per savaitę bakalaurantėms), kad būtų daug vertingiau tas valandas skirti pelningesniam darbui, o su tom keliomis motyvuotomis studentėmis susitikti dviem valandoms kartą per mėnesį, pavaišinti jas latte, viską papasakoti ir nurodyti literatūrą savišvietai. Dėstytojos atlyginimo pakanka tik kasdien išgerti espresso – dėl tokio atlyginimo tikrai neverta lipti iš lovos, jei dar ir studentės nemotyvuoja. Kiek kalbuosi su akademikėmis, dažniausiai girdžiu, kad pagrindinė paskata kokybiškai dėstyti – kad nebūtų gėda prieš save.

Kaip atsakas į universitetų neoliberalizaciją anuomet atsirado LUNI – Laisvasis universitetas. Jo idėja paprasta: kažkas mėgsta pasakoti, kažkas nori išmokti, o pinigų srautus aptarnaujantys universitetai vis mažiau pajėgūs juos kokybiškai suvesti. Tačiau galiausiai viskas išsirutuliojo į ekskursijas arba pasakojimus – mokyti savanoriškais pagrindais daug norinčių neatsirado. Galbūt dėl to, kad jau dėsto kažkur kitur? Kodėl tų, kas nori mokyti, ir tų, kas nori mokytis, niekaip nesuveda neinstitucinis formatas?

Atsitraukim truputį ir pažiūrėkim iš toli. Kažko išmokti norinčios studentės stoja į universitetus ir ten sutinka vangias, diplomą už tai, kad fiziškai sėdi paskaitoje ir žaidžia „Candy Crush“, besitikinčias gauti bendraamžes. Taip pat sutinka pervargusias dėstytojas – daugelis sunkiai sugeba sudominti, nelaido fejerverkų, nes tuo pat metu rašo disertaciją arba kažkur „chaltūrina“. Už visa tai susimoka gana nemažą sumą – metinės studijų įmokos pakaktų vienos dėstytojos asistentės (t.y., žmogos be daktarės laipsnio) atlyginimui išmokėti. Kad galėtų susimokėti, studentės dirba. Nuovargis trukdo kažko išmokti, atsiranda noras prašinėti, kad, pusės seminarų nelankius, būtų galima kaip nors praslysti. Dėstytojos nori pasakoti ir mokyti, bet sutinka tuščius žvilgsnius, kurie greitai nudrenuoja motyvaciją, ir kas mėnesį banko sąskaitoje randa nedidelę išmaldą, kurią turi papildyti kokiu kitu darbu. Ir kodėl tos žmogos visa tai daro?

Tik nesakykite, kad tai neišvengiama. Jeigu dirbančios studentės turi 600 laisvų eurų per metus, susibūrusios į grupes po dešimt, jos galėtų pasamdyti dešimt doktorančių vesti dešimčiai skirtingų paskaitų kas savaitę po dvi valandas! Taip, jos tiek sumoka ir doktorantės tiek gauna. Tai būtų efektyvi darbinė grupė, kurioje būtų galima daryti greitą pažangą, o susitikimų laiką priderinti prie individualaus tvarkaraščio. Tuo pat metu jos (galbūt kartu su doktorantėmis) internetu galėtų klausyti Coursera, TED ir Youtube paskaitas, kurias skaito geriausios savo srities profesionalės visame pasaulyje. Jeigu tikslas yra kažko išmokti, tai būtų galima padaryti štai taip, neapsivyniojant klaidžiais biurokratijos voratinkliais.

Bet universitetas ne tik moko – universitetas taip pat tiekia laipsnius. Kaip suprantu, tik dėl to kasmet daugybė studenčių, kurioms mintis apie teoriją ir kritinį mąstymą kelia paniką, grieždamos dantis kenčia universiteto rutiną. O galėtų savo laiką panaudoti toms veikloms, kuriose atsiskleidžia kaip įdomios ir kūrybingos žmogos, pavyzdžiui, renginių organizavimui ar veltinio vėlimui. Bet Aukštojo Moxlo fakulteto aktyvistės savo protestu kaip tik ir norėjo atkreipti dėmesį, kad laipsnis nepadeda susirasti mėgstamo darbo. Kuo toliau, tuo ši tendencija stiprės. Iš IT srityje dirbančių pažįstamų girdėjau, kad IT įmonės jau dabar ieško „universiteto nesugadintų“ programuotojų. Sėkmingiausių pasaulyje startuolių įkūrėjos viešai džiaugiasi savo sprendimu mesti studijas. Darbdavės skundžiasi universitetinių žinių kokybe ir sako, kad praktika svarbiau. Ilgainiui vis didesnė dalis verslų supranta, kad diplomas įrodo tik viena – gebėjimą struktūruotai dirbti, laikyti egzaminus, laiku atsiskaityti.

Taigi jei studentė už 600 eurų per metus ar daugiau negali nusipirkti bilieto į darbo rinką, o suteikiamos žinios jai netinka (dėl to, kad niekas netinka, arba dėl to, kad esamos dėstytojos negeba atitikti jos reikalavimų), tai kam tas žinias pirkti?

Atrodytų, šiais laikais nieko nebūtų paprasčiau nei sukurti mobiliąją programėlę, per kurią už 50 eurų per mėnesį vienai ar keliese būtų galima užsisakyti paskaitų ciklą iš bet kurios doktorantės. Bet jei man fizinis asmuo pasiūlytų už 50 eurų dėstyti paskaitų ciklą, pasakyčiau, kad per žema kaina, ir nesivarginčiau. Kodėl tiek daug mūsų per gyvenimą nors kartą varginomės tokiomis sąlygomis? Ogi todėl, kad universitetas moka ir socialiniu kapitalu – tradicine reputacija, įvaizdžiu, galimybe jaustis eksperte. Būtent universitetų darbuotojoms taikomi įvairūs pasiūlymai pasistažuoti, palengvinta vizų tvarka dirbti kitoje valstybėje, gausybė konferencijų, kur apmoka bilietus ir nakvynę… Pastebėjau, kad mano laiškus greičiau atsako, jei siunčiu iš darbinio pašto.

Va čia ir prasideda.