Šiandien su įdomaus tinklaraščio apie sveikatą „Aš daktaras, aš žinau“ autore Emilija Trumpaite kalbėjomės apie tinklaraščius Lietuvoje (laidos įrašas čia). Kai vedėjas pasiūlė apie tai padiskutuoti, apsidžiaugiau, nes paskutiniu metu gana dažnai mąstau apie praėjusį tinklaraščių aukso amžių ir įvairias strategijas, kaip optimaliai kurti ir naudoti tinklaraštį.
Tinklaraščių aukso amžius Lietuvoje buvo prieš kokį dešimtmetį, kai hipertekstai įvairiomis temomis žadėjo šviežumą, aštrią analizę ir laisvę. Pasirodė bandymų tinklaraščius prilyginti žiniasklaidos priemonėms, ilgainiui diskusijos pasiekė ir aukštus politikos lygmenis, lipdėsi tinklaraščių etikos kodeksai. IT įmonės siūlė įrankius mėgstamiems tinklaraščiams sekti: populiarėjo Mozilla live feed, per kurį naršyklėje galima išskleisti naujausių tekstų mėgstamuose tinklaraščiuose sąrašą, daug kas naudojo Google Reader’į. Tačiau ilgainiui socialiniai tinklai prarijo tinklaraščius ir jų aukso amžius baigėsi. Google nutraukė Reader’io palaikymą – tai buvo aiškus ženklas, kad tinklaraščiai nėra IT įmonėms tokie pelningi kaip manyta. Tad ar galime tikėtis, kad įvyks antras tinklaraščių proveržis?
Savo gyvavimo pradžioje tinklaraščiai buvo patrauklūs savo interaktyvumu (komentarai ir atsakymai į juos), taip pat – hiperteksto galimybėmis. Į juos buvo nesunku įterpti video ar nuotraukas, nuorodas į šaltinius, kitus tinklaraščius ar papildomus šaltinius. Tam tikra prasme tinklaraščiai buvo skaidresni už daugumą žiniasklaidos priemonių – jei tik autorės pasirinkdavo tas nuorodas tvarkingai sudėlioti. Nesikišu į redakcinę politiką, bet dažnai mano užsakovės nurankioja nuorodas iš mano tekstų, todėl tinklaraštis yra priemonė atskleisti skaitytojoms savo šaltinius ir paskatinti giliau domėtis tema (na, dar yra asmeninis interesas parodyti, kad neišsigalvoju teiginių).
Dabar abi funkcijas tarsi perėmė socialiniai tinklai. Jie leidžia greičiau gauti pranešimus apie naujus tekstus, burtis į bendruomenes ir betarpiškai diskutuoti. Kad taip nutiktų, prireikė kelių kultūrinių pokyčių:
- Tapo normalu komentarus pasirašyti vardu ir pavarde. Kad ir kiek iškiltų faktų apie privatumo pažeidimus ir duomenų kaupimą, kad ir kiek būtų kovojama prieš neapykantos kurstymą ar šmeižtą, kad ir kiek būtų atvejų, kai kas nors nukentėjo dėl aršios saviraiškos, daugumos komentatorių tai neatbaido. Anoniminiai komentarai internete nyksta.
- Diskusijos ir interesai bendruomeniškėja. Dešimtame dešimtmetyje reklamos kūrėjos vertėsi per galvą, kad vartotojos tikrai patikėtų, jog jų Džilda, panaudojusi higieninius paketus, tikrai galėtų būti jūsų kaimynė ar geriausia draugė. Dabar gi yra naujų reklamos būdų – produktus reklamuoja tikros jūsų draugės. „Draugės jau pamėgo – pamėk ir tu“ tipo reklama, skirtingo atvirumo diskusijų grupės, sekėjos, galimybė blokuoti, išmanusis naujienų srautas – įvairūs įrankiai pratina dalytis informacija, pomėgiais ir nuomonėmis ne geografiškai, ne kalbiškai, bet pagal interesus apribotuose ratuose. Kuo daugiau reaguojame į kontaktų socialiniuose tinkluose kuriamą turinį, tuo dažniau tų kontaktų įrašai pasirodys mūsų naujienų sraute, kol galiausiai priešingos nuomonės gali iš jo beveik išnykti (ar bent jau taip teigiama).
- Su tuo susijęs pokytis – turinys turi pats ateiti pas mus. Nueiti į tinklaraštį – per daug darbo, jei konkretus jo įrašas pats nepasibeldžia į duris per socialinius tinklus. Vis daugiau skaitytojų būtent taip vartoja žiniasklaidą.
Vis dėlto tinklaraščiai vis dar turi neginčijamų privalumų, lyginant su socialiniais tinklais. Tekstai juose yra nesunkiai surandami ir patogiai sudėti – tai svarbu temoms, kurios nepraranda aktualumo po kelių dienų. Tinklaraščių įrašai nepasimeta sraute, juose patogu struktūruoti informaciją arba diskusiją. Daug kelionių tinklaraštininkių, kurias seku, parašo kokį įrašą ir po to kas kelis mėnesius primena apie jį socialiniuose tinkluose su skirtingomis žymomis ir aprašymais, taip kurdamos nuolatinio kūrybinio srauto įspūdį. Tinklaraščių tekstai patogiau surandami ir internetinėje paieškoje. Be to, jie asmeniškesni – su socialiniais tinklais beveik visai išnyko galimybė spalvomis ir dalių išdėstymu išreikšti save.
Kaip laidoje minėjo Emilija, didžiausia tinklaraščių kaina – laikas. Kad už tą laiką niekas nemoka algos, seniai žinomas dalykas, bet, kaip ir kitose srityse (šiek tiek tai aptariu čia), visuomenėje už darbą atsilyginama ne tik finansiniu, bet ir socialiniu kapitalu. Kitaip tariant, kai kuriuos darbus atliekame todėl, kad tikimės „užsidirbti“ ryšių, palaikymo, įtakos ir t.t. Manau, kad tinklaraščių aukso amžius baigėsi būtent tada, kai už juos mokamas „atlyginimas“ socialiniu kapitalu drastiškai sumažėjo ir pradėjo nebeatpirkti laiko kaštų. Kai nėra tiesioginės diskusijos po tekstu, o ji vyksta kažkur kažkieno profilyje, sunku nuspręsti, ar gavau atlyginimą palaikymu ar ne. Kai statistika rodo, kad daugiau skaitytojų atklysta pagal kažkokį prieš penkerius metus aktualų raktažodį nei užeina daugiau sužinoti apie šiuo metu aktualią temą, tinklaraštis nekuria nei ryšių, nei įtakos. Įrankiai sekti, kas skaito, patobulėjo, bet kartu nebeliko tiesioginio ryšio, kurio pasiilgstu iš LiveJournal laikų.
Tinklaraštis daug kam (net ir firmoms) yra tapęs asmeninio tinklalapio dalimi. Galbūt kaip toks šis žanras kol kas ir liks – paraštinė galimybė tiesiogiai reaguoti ir diskutuoti, laukianti, kada bus atgaivinta.
Comments 1
Tinklaraštis tinka ir turint kuklesnį tikslą – fiksuoti tai, kas galbūt kada nors ką nors bent šiek tiek sudomins.