Jus įspėjo, kad surengėte vienavyrę diskusiją – kaip reaguoti?

Taip jau nutinka, kad kai labai intensyviai galvoji vien apie kompetencijas, išeina, kad diskusija susikomplektuoja vien iš vyrų. Labai dažnai taip nutinka. Net specialus Tumblr′is yra sukurtas parodyti, kokiu dažnumu taip nutinka, kai galvoji vien tik apie kompetencijas. Net su šių metų Nobelio premijomis taip nutiko – 11 laureatų, visi vyrai. Pasitaiko gi. Be abejonės, visi labai protingi ir daug pasiekę.

Šaltinis: allmalepanels.tumblr.com

Jeigu laikome, kad lytis ir kompetencija yra nepriklausomi kintamieji, tada toks vienavyrių diskusijų dažnumas prieštarauja tikimybių teorijai. Labai dažnai paminėjus, kad kažkur yra neproporcingai mažai moterų, metamas argumentas, kad gal tada reikėtų nustatyti kvotas ir įvairioms mažumoms. Tačiau moterys yra visuomenės dauguma, o ne mažuma, todėl tikimybė, kad į 10-ies asmenų imtį nepateks etninės mažumos ar LGBT asmenys, yra daug didesnė nei kad nepateks niekas iš žmonijos daugumos. Pastebėti, kad susikomplektavo eilinė diskusija, ekspertų grupė ar komitetas vien iš vyrų ar su neproporcingai daug vyrų – tai nereiškia laikyti dalyvių visų pirma lyties atstovėmis ar žiūrėti tik į lytį, o ne kompetencijas. Jei visuomenei paskelbėte, kad metėte monetą ir septynis ar dešimt kartų iškrito herbas, yra pagrindo suabejoti, ar jūsų moneta nėra kreiva. Vienavyrės diskusijos kritikuojamos ne dėl to, kad nutinka individualiu atveju. Kaip matote iš to Tumblr′io, jos kritikuojamos dėl to, kad ir vėl nutinka, nors pagal tikimybių teoriją kuo dažniau kartojamas bandymas, tuo labiau skirstinys turėtų artėti prie apskaičiuojamos tikimybės.

Tuos argumentus žinojote, bet, rengiant diskusiją, ji vėl išėjo vienavyrė. Tai ką dabar daryti?

Kiekvienai diskusijos organizatorei jos diskusija yra unikali, per vargus ir pastangas išgimdyta, todėl išgirsti kritiką dėl to, kad kažką galimai diskriminuoji, gali būti skaudu. Man taip pat yra pasitaikę visokiais būdais dėlioti diskusiją ir sulaukti vien vyrų atsakymų. Visų pirma buvo paskelbtas bendras šaukimas teikti pranešimus, po to atskirai paraginau panašiuose renginiuose sutiktus savo kontaktus. Atsiliepė vieni vyrai.

Norint suprasti, kaip veikia netiesioginė diskriminacija, reikia atkurti žinių gamybos proceso schemą. Kadangi esu buvusi abiejose mikrofono pusėse (teko ir dirbti žiniasklaidoje, ir teikti jai komentarus kaip mokslininkei), gerai žinau, kad eksperčių atrinkimas ir kvietimas yra save atkartojantys procesai. Jeigu palygintume žinių „rinką“ su kanopiniu gyvuliu, tai jis atrajoja tai, ką jau kažkada prarijo. Norint tapti eksperte, svarbiausia yra laiku būti pripažintai, kad esi kaip tik tai, ko reikia. Po to viskas užsisuks ir žinių rinka vėl jus prisimins. Atsiradus socialiniams tinklams, žurnalisčių darbas, ieškant eksperčių, tampa dar tingesnis. Pažįstamos žurnalistės dažnai per FB klausia, kas pažįsta kokio nors dalyko ekspertę. O kas ką pasiūlys, priklauso nuo daugelio faktorių: kas pamatys klausimą FB naujienų sraute (o tai priklauso nuo bendravimo su žurnaliste intensyvumo), kas spontaniškai ateis į galvą komentuotojoms (dažniausiai jau garsi, iškalbi ir pripažinta žmoga) ir ką bus patogiausia pasiekti (jei užtaginus atsilieps – jau lengviau. Jei gyvena kitame mieste – sunkiau).

Kaip rodo tyrimai šioje srityje ir mano pačios pastebėjimai, išbandžius įvairius žinių gamybos darbus, vyrai dažniau prasimuša kaip žinių kūrėjai todėl, kad nuo vaikystės yra pratinami priimti iššūkius, o ne saugotis net menkiausio potencialaus pavojaus (kas skaito vokiškai – žr., kaip tai veikia). Tiksliuosiuose moksluose vyrų ir taip dauguma, bet socialiniuose, kur jų mažuma, pažanga priklauso nuo iškalbos ir aktyvumo. Čia nėra laboratorinių darbų, geri pažymiai uždirbami aktyviai pasisakant seminaruose. Kai vyrų mažai, dėstytojoms lengviau juos įsiminti (pati dėstydama tai pastebėjau), o merginos dažnai skatina bendramokslius, žavisi jų įžvalgomis (čia jau pastebėjimas iš studijų TSPMI). Dėstytojų dėmesys virsta išsamiomis ir teigiamomis rekomendacijomis vykti į studentiškas konferencijas, vasaros ir žiemos mokyklas, gauti geras praktikas ir pan. Bendramokslių dėmesys ir palaikymas didina pasitikėjimą savimi, leidžia lengviau atlaikyti kritiką, kuri neišvengiama, išėjus į viešumą.

Sakysite, čia apie žiniasklaidą, o kaip su mokslinėmis konferencijomis? Ogi taip, kad labai retai tiek žurnalistės straipsnio, tiek konferencijos tema tiksliai atitinka mokslininkės tyrimo sritį ir turimus duomenis. Rašant pranešimo santrauką, pagal kurią ir vykdoma atranka, gali dar neturėti duomenų ir įžvalgų, nežinoti savo būsimų išvadų (žr. puikų komiksą apie tai). Todėl, drįstu sakyti, bet kokiame viešos žinių gamybos žanre drąsa ir pasitikėjimas savimi yra svarbiau nei žinios. Dirbdama žurnaliste, būtent iš moterų eksperčių dažniau sulaukdavau atsakymų „įdomūs klausimai, bet čia ne visai mano sritis“. Dalyvaudama konferencijose, būtent iš moterų mokslininkių dažniausia girdėdavau visokiausius atsiprašymus (kad galbūt neaiškiai kalba, kad per trumpai ar per ilgai, kad užtrunka paleisti skaidres…), kas neskatina pasitikėjimo jomis. Persiųsdama pažįstamoms doktorantėms ir mokslininkėms kvietimus dalyvauti renginiuose ar nominuotis apdovanojimams, būtent iš jų dažniau išgirsdavau, kad netyrinėjo konkrečiai to dalyko.

Daugybė vyrų irgi susiduria su tokiomis pasitikėjimo savimi problemomis, bet kompleksus jiems įvaro kiti vyrai. Mat tarp vyrų paprastai atsiranda tokių, kurie netyrinėję sutinka paspekuliuoti. Niekada nepamiršiu, kaip britas ekspertų ekspertas savo iškalba ir pasitikėjimu savimi užliūliavo kritiškai nusiteikusias klausytojas itin bendrais teiginiais („švietimo reikšmė – ne tokia, kaip buvo anksčiau“), kai mudu su kolega spirgėjome, pasiruošę duomenis, bet niekas mūsų nepakvietė jų pristatyti, nes neprireikė – užteko gražios prakalbos. Lietuvoje TS-LKD politikas Laurynas Kasčiūnas turi tiek kompetencijos sričių (Europos Sąjunga, viskas apie Vakarų Europą, Rusija, viskas apie Rytų Europą, pabėgėliai, viskas apie tai, kas neveikia Europoje, futbolas…), kad jo pavardė galėtų tapti bendriniu žodžiu procesui, kai žmogos pasisakymai tampa tam tikru žinių gamybos užpildu pagal nutylėjimą. Jis tikrai nekompleksuoja, kad jo disertacija buvo ne apie tai, apie ką jis nuolatos visur ir visada pasiruošęs pakalbėti.

Tuos pastebėjimus papildė dirbant VPVI perskaityta literatūra apie moterų karjeros trukdžius, kylančius iš kultūrinių normų. Kai gavau darbą VDU, visa tai žinodama, elgiausi priešingai ir tapau Azijos politikos eksperte. Kai moksliniame darbe išlavini tyrimo įgūdžius, išmoksti atsirinkti informaciją ir pasiruošti kitoms temoms, nei tiesioginė tyrimų sritis. Dabar, kai su visa tiriamojo darbo patirtimi vėl dirbu žurnaliste, kaupiu įvairių temų eksperčių elektroninę lentelę (spreadsheet). Pasklaidau LMT puslapį, atkreipiu dėmesį į būsimus disertacijų gynimus, užfiksuoju vykstančias konferencijas. Be jokio planavimo išeina, kad pagal mano domėjimosi sritis šioje rinkmenoje moterų – dauguma. Tai kur jos viešojoje erdvėje?

Pastebėjau, kad žiniasklaidoje dažnai reikalaujama ekspertinių žinių sritį susiaurinti, o viešose diskusijose – išplėsti, suabstraktinti. Todėl jei, tarkime, man įdomu Kinijos-ES santykiai, tai iššūkis bus ir klausimas apie pieno produktų eksportą į Kiniją, tiek diskusija apie daugiapolį pasaulį. Negaliu to patvirtinti duomenimis, nes turbūt niekas jų ir nerenka, bet mano hipotezė tokia: kuo labiau klausimas pasislenka į konkretybės arba abstrakcijos sritį, tuo tikėtinesnis tampa vyravimas. Daug diskusijų sukėlė vaizdelis iš šios šešiavyrės Atviros Lietuvos fondo diskusijos apie Lietuvos ateitį. Tai yra puikus pavyzdys: niekas iš mokslininkių netyrinėja tiesiog visuomenės uždarėjimo ar atvirėjimo, ateities, vaizduotės ir pan. Kalbėti tokiame abstrakcijos lygmenyje, naudojantis savo tyrimais, yra iššūkis, reikalaujantis papildomo pasiruošimo. Pasitikint savo analitiniais ir abstraktaus mąstymo sugebėjimais (o mokslininkė turi juos turėti), tokį iššūkį galima priimti.

Turbūt dar daugiau streso kelia konkretybių reikalavimas. Tai dabar Šiaurės Korėja puls ar nepuls? Tai ko nori Kinija? Nežinau. Ir nežinau nieko, kas žino. Reikia tam tikros drąsos pasakyti „neturiu duomenų“, bet kartu ir vaizduotės bei analitinių gebėjimų paspekuliuoti: „iš to, ką žinau, panašu…“

Analizė analize, o tai ką daryti, paklausite. Visų pirma, atkurkite savo žinių gamybos proceso schemą. Kaip atsirenkate ekspertes? Ko klausiate patarimo? Ar pirmenybę teikiate pačioms žinomiausioms? Kada paskutinį kartą „nedegant“ jokiam klausimui apsišvietėte, kas kuo domisi? Parodžiusios dėmesio, paskatinsite ekspertes, padėsite labiau pasitikėti savo tyrimų kokybe ir jų svarba ir įgysite naują, kokybišką ir ekskliuzyvų informacijos šaltinį. Priimkite pastabas apie lyčių pusiausvyrą savo renginiuose kaip auditą: argi lėšų skaičiavimas nesuplokština, nesuprimityvina jūsų projektų? Argi nėra supaprastinimas skaičiuoti, kad ir kotletas, ir honoraras už kūrybą – pinigai? Vis dėlto auditas reikalingas, kad žinotume, kiek tinkamai ir efektyviai vykdome procesus.

Šiek tiek pravaliusios filtrus, esu tikra, atkabinsite žinių gamybą ir skleidimą nuo dažniau vyrams būdingo ryžtingumo ar net narciziškumo.