Briuselio Cinquantenaire muziejuje eksponuojami klasikiniai japonų ukiyo-e spaudiniai kviečia pamąstyti apie šiuolaikinės garsenybių kultūros ištakas. Išgrynintoje spalvų gamoje atgyja ekspresyvūs komikai, sustingusiomis išraiškomis kažkur žiūrinčios gražuolės ir gremėzdiški sportininkai, šmėkšteli purios katės ir žvilgsnio ramiai laukia melancholiški peizažai.
Ukiyo-e nuo savo ištakų iki klestėjimo 18 a. II pusėje – 19 a. buvo komercinis menas, kurio principas buvo beribė galimybė, kartą pasiruošus raižinius, atvaizdą kartoti. Nors sukurti paveikslą reikėjo neabejotino meistriškumo, o didelės konkurencijos sąlygomis – ir savitumo, ukiyo-e buvo arčiau šiuolaikinių plakatų, kalendorių ir fotografijų albumų nei bet kas Europoje. Jeigu tuomečius meistrus perkeltume į šiuos laikus, jie, manau, greitai susigaudytų, kaip dirbti. Paroda chronologiškai atskleidžia pigmentų madas, pradėdama nuo 18 a. rožiniai žalio benizuri-e ir akcentuodama 19 a. atrastą Berlyno mėlynąjį pigmentą, kurio intensyvumas pabrėžia Hokusajaus genijų. Kuo daugiau spalvų, tuo daugiau raižymo, tad persistengti neapsimoka. Apsisukus technologijų ratui, dabar spalvos pigios ir prieinamos, bet šiandieniniai instagram filtrai bando išgauti benizuri-e ar panašią estetiką.
Dar įdomiau – nuo Katsukawa Shunkô prasidėjusi „didelių galvų” mada, leidusi suklestėti plakatiškiems garsenybių portretams. Tik technologija juos skiria nuo aktorių ir dainininkų plakatų, kokius mano paauglystėje buvo galima išsikrapštyti iš jaunimo žurnalų. Šiuolaikinei garsenybių kultūrai artimos ir modeliškos kurtizanių pozos. Kurtizanės be išraiškos, tarpusavyje besiskiriančios tik nosies forma ir antakių linkiu. Jų emocijas išduoda nebent burnos pravirumo laipsnis, tarsi jau tada būtų egzistavęs botulinas. Jų vaidmuo visuomenėje buvo rodytis, gaunant pinigus iš turtingų vyrų, ir diktuoti madas.
Labai retai kalbame apie tai, kokia panaši buvo to laikotarpio popkultūra į šiandieninę. Nei per dailės, nei per istorijos pamokas niekas neiškėlė šios idėjos. Tačiau gerbėjų įprotis rinkti savo mėgstamų aktorių atributiką, lengvo turinio spektakliai, sportininkų idealizavimas, suabstraktintos, tarpusavyje mažai besiskiriančios gražuolės, šmaikščiašikniai komikai tikrai kį ką primena.