Prigautas Solomonas ir laisvės ribos

Neretai socialiniuose tinkluose skaitau, kad Lietuvoje kyla minios teismo pavojus. Atvejai įvairūs, argumentai suprantami, bet gilesnės analizės, kodėl minia nepasitiki formaliosiomis struktūromis ir nori pati imtis įgyvendinti teisingumo, dažnai pasigendu. Kai Algis Greitai paskelbė medžiosiąs tagintoją Solomoną, daug kas jį palaikė ne dėl to, kad džiaugėsi minios teismo idėja, bet dėl to, kad Solomono tagai buvo į akis lendantis ir daug ką erzinantis reiškinys. Tačiau po to viskas taip ir liko. Dabar Solomonas vėl išlindo iš užmaršties – skelbiama, kad policija pagavo jį ir jo bendrininkes (kodėl mot. g.).

Spekuliacijos apie būsimą bausmę mane šiek tiek pašiurpino. Lietuva garsėja neproporcingai didele kalinių populiacija, lyginant su gyventojų skaičiumi, klaikiomis kalėjimų sąlygomis (dėl jų advokatas sugebėjo užginčyti sprendimą, kad maltietis sukčius, pavogęs klientų pinigus Lietuvoje, būtų išduotas Lietuvai) ir nevykusia buvusių kalinių reintegracija. Sodinti už smulkius nusižengimus į kalėjimą reiškia ugdyti naujas profesionalias nusikaltėles. Už nusižengimus prieš viešąją tvarką logiškiausia bausmė būtų viešieji darbai, bet kažkodėl tokia galimybė net neminima.

Gana iškalbinga ir žiniasklaidos reakcija. Delfi straipsnis pasižymi šiam portalui šiaip nebūdingu kalbos turtingumu. Aiškiai juntamas žurnalisto pasimėgavimas tuo, kad pasidygėjimą spinduliuojančių sinonimų gausa jis gali į faktinį reportažą subtiliai įterpti savo požiūrį.

Nesupraskite neteisingai: nejaučiu jokios simpatijos tokiems viešosios erdvės žymėtojams. Neketinu čia parodyti nė gramo pagarbos susireikšminusiam alternatyviniam maskulinizmui, paplitusiam tarp grafitininkų, kurio elementai – pabrėžtinas didžiavimasis, kai pavyksta patrolinti policiją, primesti savo slapyvardį, suvokimą ir pranešimą kitoms. Bodžiuosi jų pretenzingumu įsivaizduojant, kad žymint viešąją erdvę savimi esą inicijuojama kažkokia refleksija apie viešąją erdvę. Toks paišymas yra tokia pati dirginimo strategija kaip reklama ar trolinimas.

Tačiau sustokime prie paskutinio mano sakinio. Viešojoje erdvėje mus dirgina daugybė įvairių objektų, ir kurie iš jų teisėti dažnai būna atsitiktinumo klausimas. Pavyzdžiui, einant gatve, į jūsų regos lauką gali patekti kvaila reklama, kurioje į moterį metamas tortas. Taip pat Unesco saugomoje Vilniaus gatvėje gali išdygti nuvorišų skonio supratimą švenčiantis fasadas iš juodų ir auksinių detalių. Kauno centre visiškai teisėta sau priklausančią pastato dalį nusidažyti nederančia spalva, taip sudarkant pastato fasadą ar gatvės dalies vaizdą. Kai kurie verslai skatina, kad į Lietuvą atvažiuotų bernvakarių turistai, kurie apšlapina ir apšiukšlina viešąją erdvę, didina garso taršą, kabinėjasi prie gyventojų. Tačiau šie dirgikliai yra legalūs. Legali yra ir garso tarša, kurią skleidžia verslai savo reklamomis ir pranešimais. Legalu uždengti gamtos vaizdą ar iškreipti upės peizažą pabrėžtinai nedailiu pastatu. Vestuvininkės be jokių skrupulų kabina spynas ant tiltų, taip kenkdamos tiltų turėklams ir galimai darkydamos tiltų vaizdą. Ten, kur gyvenu, mane kartais sustabdo grožio salono darbuotojas ir, naudodamas populiarią marketingo technologiją, netikėtai užklumpa klausimu, kokį odos drėkiklį naudoju. Viešoje erdvėje pristoti su tokiu gana intymiu klausimu yra visiškai teisėta.

Daugybę išraiškingų Delfi žurnalisto daiktavardžių ir veiksmažodžių būtų galima pritaikyti įvairiems komerciniams dirgikliams viešojoje erdvėje. Kaip šen bei ten jau minėta, grafitų klausimu sunkiausia yra nustatyti kriterijus, kur dar menas, o kur jau niokojimas. Įdomūs grafitai tampa traukos objektu, gerina miesto įvaizdį ir populiarumą Instagram’e. Tačiau iš anksto numatyti, kokios kokybės ir originalumo turi būti piešinys, kad sukeltų tokį efektą, negali niekas. Taip jau veikia socialiniai reiškiniai – kartais jie tiesiog nutinka. Man negaila Solomono ir džiaugsiuosi nematydama jo kvailų tagų, bet kurti precedentą, kai už tokius dalykus didinama ir taip perteklinė kalinių populiacija, – tai jau blogos naujienos.