Kas nutiktų, jei lietuviškos laumės, kaukai ir bildukai atsikraustytų į Ameriką? Kaip prisitaikytų, ką veiktų? Ne, Neil’o Gaiman’o romane lietuviškos deivės ir dievai nesušmėžuoja net Čikagoje, bet užtat gausybė viso pasaulio dievybių kovoja dėl vietos po saule ir bando kažkaip užsitikrinti žmonijos atmintį.
Romane susipina fantazija ir amerikietiškas kelionraštis. Deivės ir dievai iš imigravusių bei čiabuvių kultūrų čia turi žmogišką pavidalą ir bando „integruotis“ – užsiima darbais, verslais, kūryba, nusikaltimais, kaip kam pasitaiko. Jos (kodėl mot. g.?) gyvena ilgai, bet praranda nemirtingumą ir kai kurias dieviškas savybes, jei nėra garbinamos. Kaip vienas iš personažų romano eigoje ištars, būtent garbinimas suteikia antžemiškoms būtybėms jų ypatingas savybes – be jo šios būtybės gyvena labai panašiai į paprastas mirtingąsias.
Pagrindinis herojus, vardu Šešėlis, savybių praktiškai neturi. Gal dėl to kai kurioms skaitytojoms, įpratusioms tapatintis su herojėmis, buvo sunku pabaigti ir pamėgti šią knygą. Šešėlis leidžiasi nešamas srovės, nors, jei pavyksta, stengiasi gerai pasielgti, suprasti, pamokyti ir paprotinti kitas veikėjas, palaikyti joms kompaniją. Daugelis dievybių gana vieniši. Šešėlis turbūt irgi vienišas, mįslingomis aplinkybėmis žuvus jo žmonai Laurai, bet išreiškia tai veikiau drungnu abejingumu viskam kitam pasaulyje. Šešėlis sutinka, kai vienas dievybės pavidalas nusprendžia pasisamdyti jį apsauginiu ir viską už jį suplanuoti, taip pat įsitraukia į keistą sandorį su senovės slavų dievais, kurie, kaip privaloma slavų stereotipui, yra išgryninti širdingo draugiškumo ir kartu žiaurumo įsikūnijimai.
Tačiau knygos istorija ne šiaip sau apie dievybių gyvenimą. Kertinis šio romano konfliktas – tarp senųjų (pagoniškų) ir naujųjų dievybių. Naujoms dievybėms sekasi gerai, nes joms netrūksta garbintojų. Tarp pastarųjų – globalizacija, technologijos ir žiniasklaida – nykūs, šabloniški, neišbaigti personažai (gal išskyrus technologijas reprezentuojantį blogiuką). Kad šie dalykai yra šiuolaikinės dievybės – irgi ne itin nauja idėja. Skaitydama galvojau, kad šis romanas puikiai tiktų vidurinėje mokykloje. Būtų proga padiskutuoti apie senųjų dievybių ir papročių svarbą, taip pat aptarti šiuolaikinius garbinimo objektus ir palyginti, kuo panašūs ir kuo skiriasi kultai.
Kita vertus, dėl šen bei ten pasitaikančių sekso scenų į mokyklas šios knygos turbūt greitu laiku niekas neįsileis. O jos siužetas ten tiktų – 16-os mielai būčiau skaičiusi apie naująsias dievybes ir susiduriančių kultų pasaulyje klajojantį Šešėlį. Taip pat filosofinis uždavinys įsivaizduoti, kaip vietą po saule susirastų skirtingų kultūrų dievybės, būtų itin naujas ir jaudinantis. Tuo tarpu skaityti šimtus puslapių besivyniojančių kelionių po Ameriką su neįsimenančiu personažu dabartiniame mano amžiuje, prisiskaičius daug geresnių knygų, šiek tiek prailgo.