Atsiskleidimų pavakarės – kas dar belieka, kai karštis veja iš namų, bet išėjus stumia atgal. O rankoje krepšys su kalnu popieriaus, ir prieš akis šmėžuoja pikta raudona dantinga voverė su trimis letenėlėmis: ačiū ežiui. Už tai, kad rašai SMS, ir vež. Paukščiukai krūmuose pavargo – jų vis tiek niekas nevertina. Užtat link manęs oriai žingsniuoja kostiumuotas varnas – nesitraukia, tik išdidžiai linkteli prasilenkdamas. Neišsigąsta – aš metu didelį, bet pavargusį šešėlį.
Užtat Dominikonų gatvės namo vidiniame kieme, kuris paskui veda prie darželio, sūpynių ir Gaono-Karlo Marxo, matau tvirtai į žemę įsispyrusią juodą katę, kuri ritmiškai pražioja dantis ir be garso kniaukia – o gal tik aš negirdžiu per automobilių triukšmą. Tai va, senasis Vilnius pasižymėjo atvirais kiemais, kurie susisieja, susipina į raizginį (nenuostabu, kad prisimenu, kaip trečiame kurse per sesiją sugalvojau skaityti Gavelį): Gioteborge sutiktas vilnietis menininkas draugei iš Japonijos sakė parodęs daug svarbių Vilniaus kiemų. Kiemai atviri kaip armonika pridengta, todėl visiems prieinama senyvo muzikanto šypsena, nes net jei nieko praeidamas nepaliksi, jų muzika vis tiek tavo, gali naudotis, jos kaip oro daug ir neatimsi, o niekas ir nenori.
Einu per Užupį, tai diena, kai dosniau nei bet kada veriasi plėšrūs buržujnamių vartų nasrai – gal tiesiog toks paros metas. Balandį apie aukštose lubose kybančius prancūzų šviesuvus užvertusi galvą draugė kalbėjo: „Ir kaip nebūsi kairiuoju, kai vieni turi tokius, o kiti…” Aš šiandien aukščiausio laipsnio socialistė – einu ir žvilgsniu nacionalizuoju spalvas, lubas, tvarkingą žolytę ir žaislus, jie labiau mano nei norėtųsi, einu ir rankioju į atmintį, nes ne tiek daug liko tokių dienų, bent jau kol kas. Bet ne kiemai, ne žaislai ir ne saugaus gyvenimo salelių vaizdai, o būtent vartų nasrai primena: naujasis Vilnius nebe toks. Naujojo Vilniaus pastatai į gatvę įsiremia langais ir sausai klausia: „ko nori?” Kiemai tebėra, bet paslėpti, už vartų, ten yra vietos automobiliui ir žolytę galima tvarkingai laikyti. „Ar čia galima?” – stebėjosi fotografuoti mėgstantis draugas švedas, vedamas pro skalbiniais apkrarstytas virves į susiliečiančių kiemų gilumą. „Dar galima,” – atsakiau, bandydama išgąsdinti.