2016 m. Jeilyje susipažinau su rašytoja Cai Emmons, siekiančia apjungti mokslinės fantastikos, pasakos ir klimato distopijos žanrus kūrinyje, kuriame lygiagrečiai vyniotųsi antgamtinių galių turinčios orų pranešėjos, skęstančios salos gyventojo ir Brazilijos jaunuolių, ieškančių, kur nusipirkti švaraus vandens, gyvenimai. Veikėjų sampyna man labai patiko, tad, nusipirkus romaną, šiek tiek nuvylė tai, kad autorė nugenėjo tas ne Vakarų šalių gijas ir visą dėmesį sutelkė į amerikietę orų pranešėją. Tačiau knygą vis tiek įdomu skaityti, ir autorės vaizduotė bei scenaristės įgūdžiai įtikinamai įtraukia skaitytoją į kuriamą pasaulį. Be to, šiame kūrinyje nubyrėjusias siužeto gijas autorė ketina panaudoti tęsinyje.
Bronwyn, pagrindinė veikėja, apibūdinama kaip graži raganaitė – išskirtinai raudonų plaukų žaliaakė, traukianti žvilgsnius savo neįprasta išvaizda. Be grožio ji dar turi ir išskirtinį intelektą, kurį, mentorės paskatinta, nutaria panaudoti doktorantūroje tyrinėdama debesis. Doktorantūros vienatvės, akademinio pasaulio toksiškumo ir moterų mentorystės svarbos bei apribojimų tema šiame romane yra svarbi siužeto dalis ir neslepiamai išreiškiama sociopolitinė pasakotojos pozicija. Akademinis pasaulis pristatomas gal net kiek per daug šabloniškai: tyrimo komandos vadovė Diane savo protu ir valia kaip buldozeris stumiasi per nepalankią aplinką, per daug neimdama į galvą, kas ką apie ją mano. Jos komandoje yra trys doktorantai – intravertė Bronwyn ir du išlepinti vyrukai, mėgstantys ją pašiepti. Diane savo doktorantę drąsina, vis pabrėžia, kad ji esanti gabesnė už kitus du ir turėtų nekreipti dėmesio į jų kabinėjimąsi, bet Bronwyn to neužtenka ir įtampą kelianti aplinka pradeda pernelyg slėgti.
Taigi ji išeina dirbti TV orų pranešėja. Viskas, prie ko mergina prisiliečia, einasi kaip per sviestą: ji greitai išmoksta sklandžiai kalbėti prieš kamerą, sudominti publiką, netgi, viršininkui paliepus, uždainuoja. Sunkiu momentu ji pastebi, kad jos valios jėga gali pakeisti orą. To suvokimas išjudina Bronwyn pasaulėvaizdį, sutrikdo ją, bet ilgainiui ji pasiryžta naudoti naujai atrastą talentą geriems darbams. Tik kokio masto jie galėtų būti? Ir ar intervencija į orus nesukels papildomų problemų?
Per visą kūrinį labai jaučiasi, kad autorė romaną rašė su lūkesčiu jį ekranizuoti. Pasirinkimas pasakoti esamuoju laiku kai kada skamba kaip nurodymai režisieriui. Daug dėmesio skiriama vaizdiniams elementams, scenoms. Pasakojimo gija taip pat gana holivudinė, bet geriau neatskleisiu kuo, jei ketinate skaityti romaną. Tačiau yra išdavystė ir atpirkimas, draugystės svarba ir meilės romanas, supergalia ir jos ribotumas. Holivudo filmuose pamatinė idėja, mano manymu, yra kad esamas pasaulis yra geriausias iš galimų (dėl gamtinių ar antgamtinių grėsmių jis susvyruoja, bet sugrįžta į pusiausvyrą, arba pasakojimas prasideda nuo to, kaip praeityje buvo blogiau, bet su veikėjų pastangomis tapo geriau). Tačiau autorė siekia netarnauti šiam šablonui ir įterpti savo požiūrį į klimato kaitą, skatinti atsakomybės už pasaulį jausmą.
Labai įdomi gija – kai kitas veikėjas, o paskui ir Bronwyn Sibire sutinka ypatingą mergaitę, išsiskiriančią, kaip ir Bronwyn, tiek išvada, tiek išskirtiniais gebėjimais, tiek gėrio siekimu. Tai galima laikyti užuomina, kad pasaulyje išsibarstęs tokių raganaičių tinklas, ir jei jos susivienytų, nuveiktų įdomių dalykų. Tačiau šiame romane jos nesutelkia jėgų – galbūt palikta erdvės tęsiniui.
Pasakojime vartojama daug mokslinės terminologijos. Kuo paranormalesni reiškiniai, tuo daugiau kalboje atomų, elektronų ir dar visko. Pandemijos sukeltų diskusijų apie tai, kiek pasitikime mokslu, įaudrintas vaizduotes mokslo pasitelkimas antgamtiniams reiškiniams pagrįsti gali suerzinti, bet patarčiau tiesiog įsijausti į kuriamą pasaulį kaip į pasaką.