Studijuodami politikos mokslus, dažnai svarstydavome, kokie skirtumai yra reikšmingi politinei sistemai. Ar sunkiau demokratiškai valdyti šalį, kurioje daug skirtingų kalbų ir papročių? Ar tam tikros politinės vertybės suderinamos su kai kuriomis kultūromis? Ar socialinė klasė vis dar politiškai aktuali? Tais laikais mums būtų buvę pravartu kai kuriuos akademinius svarstymus pakeisti autobiografijomis apie gyvenimą skirtumų pasaulyje. Neseniai mirusios žurnalistės D. Orr autobiografija aprėpia skirtumus, kurių pastaruoju metu nesame linkusios akcentuoti politikos kontekste. Bet jie yra politiški iki pašaknų.
D. Orr buvo pusiau anglė, pusiau škotė ir užaugo sekuliarioje protestatiškoje darbo klasės šeimoje. Jos tėvas dirbo pramonėje, o motina dirbo neapmokamą darbą namuose. Tad kur čia tie politiniai skirtumai? Ogi tame, kad jos jaunystėje skirtigos Jungtinės Karalystės tautos, dvi krikščionybės atmainos, socialinės klasės ir jos lytis buvo ne mažiau politiškos, nei kiti socialiniai skirtumai ar, kaip mus mokė politologijos pradmenų kursuose, politiniai lūžiai.
D. Orr knyga pirmiausia išsiskiria savo įdomia struktūra. Motinai mirus, pasakojimo subjektė su broliu atidarinėja komodos stalčiukus ir iškelia įvairių prisiminimų sukeliančius daiktus. Vaikystėje po komodą, kuri buvo „neginčijama motinos teritorija“, landžioti buvo uždrausta, tad pasakotoja tik dabar per šiuos daiktus susipažįsta su daiktų, reiškinių ir patirčių klasufikavimo sistema, kuria jos motina vadovavosi per savo gyvenimą. Komoda tampa tėvų disciplinuotų gyvenimų įsikūnijimu. Per daiktus pamažu atsiskleidžia, kaip namuose motina kurdavo taisykles, o tėvui buvo patikėta jas įgyvendinti, pokario idėjiniam laukui pasitelkiant kaltę, siekiant sugrąžinti moteris į virtuves („guilt-trip women into getting back into the kitchen“).
Tačiau prisiminimai anaiptol ne vien nostalgiški. Įtampos vaikystėje prasideda nuo apyrankės, kurią iš pasakotojos pavogė kita mergaitė, ir tėvo nusivylimo, kad dukra nesugebėjo už save „atstovėti“. Didžioji pasakojimo dalis yra apie tai – kaip tėvas, o ypač motina, nors ir gero linkėdami, nuolat kalė pasakotojai į galvą, kad joje kažkas nepakankama, kad ji nepakankamai stengiasi, kad bet kuriuo momentu ji rizikuoja nuvilti savo šeimą. „Win [motinos vardas] bausmių keliamas gėdą ir piktavališkumą išgyvenau labai giliai, nes taip stengiausi būti gera,“ – prisipažįsta pasakotoja.
Lyg šeimai nepakaktų vidinių įtampų, atsiranda išorinės: pramonė traukiasi, fizinis darbas tampa retu ir graibstomu ištekliumi, nuodydamas iki tol savimi pasitikėjusius pramonės darbininkus bejėgiškumo pojūčiu, kuris neaplenkia ir pasakotojos tėvo. Išgirstame apie bandymą atsiriboti nuo tiek daug psichologinių problemų prikūrusios šeimos, o po to – iš naujo ją atrasti. Kad ir koks skirtingas deindustrializacijos supurtyto pramoninio miestelio gyvenimas galėtų atrodyti D. Orr viduriniosios klasės skaitytojoms, tėvystės ir santykių šeimoje klausimai yra, ko gero, belaikiai, padedantys įsijausti į pasakojimą.
D. Orr motina šioje knygoje mano, kad dukterį gyvenimui paruoš ankstyvas mokymas apie moteriškumo naštą (kartu indoktrinuojant, kad vis tiek reikia siekti jos atributų, tokių kaip santuoka ir gimdymai), griežtas ugdymas ir vedimas per gyvenimą tvirta motinos ranka, taip pat – nelepinantis spaudimas nuolat stengtis ir save įrodinėti. Dukrai tai sukelia daugybę kančių ir psichologinių problemų, o išvykus studijuoti paaiškėja, kad toks auklėjimas visiškai nesuteikė įrankių manevruoti sparčiai besikeičiančio gyvenimo situacijose ir santykiuose. Tačiau knyga nėra skirta apkaltinti ar pasmerkti motiną – priešingai, pasakojimu autorė bando ją suprasti, įsijausti į jos pasaulį, atkurti įvairių įtampų sutraukytas sijas.
Kokias knygas apie savo vaikystę rašys šiandien auganti karta, skubinama tarp baleto būrelių ir kalbų pamokų?