Feminizmas pagal IQ (+ skaitytojų pageidavimu: protingo žmogaus įvaizdžiai)

Vakar skaičiau tokį komentarą apie feminizmą ir seksualinį gyvenimą. Nemėgstu tokių „amerikoniško” stiliaus išpažinčių, bet tema man įdomi, taigi, tarpais tik skenuodama, perskaičiau abu puslapius. Vienas dalykas ne visai į temą užkliuvo. Autorė kelis kartus savo feministinę tapatybę demonstruoja darydama nuorodas į savo protą ir pasiekimus. Pagrindinė straipsnio mintis: tai, kad nesiekiu dominuoti lovoje, nedaro manęs mažiau feministės. Įrodymai: esu protinga, gabi, ambicinga ir daug pasiekusi. Mano nuomone, tokia argumentacija daro žalą feministiniam judėjimui, o užsiciklinimas ties ja – trigubą žalą. Tuoj paaiškinsiu, kodėl.

Kadangi nebūtinai feminizmą suprantame vienodai, papasakosiu, kaip jį suprantu. Man feminizmas yra istorinis procesas, kuriame svarbu tiek atiduoti pagarbą mūsų pirmtakėms, tiek suprasti jų ribotumus ir atrasti tuos turinio ir formos klausimams, kurie aktualūs mums, čia ir dabar.

Feminizmas prasidėjo kaip idėja, jog moterys galėtų pačios pasakyti, ko nori iš gyvenimo. Jo idėjinės ištakos – pastebėjimas iš paukščio skrydžio, kad tam tikra grupė žmogų, vadinamų moterimis, yra apribotos tam tikrų reikalavimų ir lūkesčių. Jų galimybės veikti pasirinktus dalykus suvokiamos visų pirma fakto, kad jos yra apibrėžiamos kaip moterys, kontekste. Dar daugiau, moteriškumas tuo metu Europos visuomenėse reiškė, kad, kitiems dalykams nekintant, moteris tokioje pačioje padėtyje turės mažiau pasirinkimo laisvės nei vyras (pvz., vienodo proto, vienodos socialinės klasės ir t.t.).

Emancipacinis judėjimas prasidėjo veiklos sričių, siejamų su prestižu ir tradiciškai priskiriamų vyrams, užgrobimu (pirma – dirbti, antra – balsuoti, trečia – vadovauti), toliau plėtojosi kaip vadinamosios vyriškos kultūros „nuhakinimas” (pradedant dėvėti kelnes, rūkyti, vartoti tam tikrą žodyną ir pan.) ir lygybės jau iškovotose srityse siekimas. Paskutiniu metu pelnytai daug dėmesio sulaukia sąlygos, kad individai galėtų plėtotis kaip lygūs (Švedija, mano žiniomis, vienintelė valstybė, kur berniukų ir mergaičių matematiniai sugebėjimai susilygino), įvairūs būdai, kuriais žmogos siekia jei ne lygybės, tai asmeninio orumo ir įvertinimo, gyvenimo būdo ir savivaizdžio klausimai. Kiti istoriniai įvykiai, tokie kaip seksualinė revoliucija, paveikė feminizmo raidą, bet nebūtinai sutapo su feminizmu. Pavyzdžiui, nepakeitus švietimo, visuomenės požiūrio ir vaidmenų pasiskirstymų, vadinamoji laisva meilė yra tik naujoviška priedanga patriarchaliniam išnaudojimui. Kita vertus, revoliucija parodė, kad, kaip paradoksaliai beskambėtų, lytiniai santykiai gali peržengti lyties suvaržymus.

Kadangi feminizmas paprastai yra sąmoningas pasirinkimas, kyla nestebinantis įsivaizdavimas, jog šis pasirinkimas struktūruoja visą asmens gyvenimą. Palaikau autorę: nebūtinai visas gyvenimas turi būti pagal principą „o jūs, vaikės, taip darykit, kaip Jurgelė daro”, t.y., pagal paplitusį įsivaizdavimą, ką daro tikra feministė. Žmoga gali norėti turėti autonomišką erdvę, kurioje galėtų elgtis kaip jaučia, o ne nuolat daryti sąmoningus politinius pasirinkimus. Be to, gilus ir intymus dalijimasis su kitu žmogumi gali peržengti tai, ką ji galvoja apie vieną ar kitą visuomenės bruožą. Nuo to momento, kai feminizmas įsako ar ima prikišti, kaip moteriai elgtis, jis nustoja būti emancipaciniu judėjimu ir tampa dar viena prievartos forma. Todėl visom keturiom palaikau, pvz., kai kurių musulmonių feminisčių pasirinkimą dėvėti galvos apdangalą – man tik svarbu, kad tai būtų apgalvotas jų pačių pasirinkimas (kiek mūsų pasirinkimai savarankiški, niekas niekada neišmatuos).

Tačiau nuo pat savo ištakų feminizmas buvo kova už „galima”, o ne už „reikia”. Savo esme jis yra judėjimas už veiklų ir bruožų atsiejimą nuo lyties. Žmoga-moteris gali būti švelni ir nuolanki, bet tai – ne dėl to, kad yra moteris, ir nevalia vien atpažinus ją kaip moterį automatiškai to tikėtis. Tačiau tokio tipo feminizmas kaip komentaro autorės ženkliai apriboja to „galima” lauką, nubrėžia ribas, kaip „feministauti”, ir tarsi netyčia „nusprigtuoja” daugybę potencialių sąjungininkių. Ir čia prieinu prie savo pagrindinio argumento: neprivalai būti protinga, išsilavinusi ir ambicinga, kad būtum feministė. Neprivalai tokia būti nė tam, kad feminizmas tave gintų ir brangintų. Nieko neprivalai. Tiesiog išmok atpažinti savo norus ir siek, kad galėtum pagal juos elgtis. Gali per gyvenimą neperskaityti nė vienos knygos ir nesiekti karjeros laiptais pakilti daugiau nei tavo pirmasis darbas po vidurinės baigimo. Gali tarškėti apie skudurus ir nebūti girdėjusi, kas yra Putinas ar Sarkozy. Tai tavo teisė. Jei taip pasirinkai, feminizmo prasme nesi prastesnė nei robototechnikos profesorė. Tačiau aš ar bet kuri kita bendramintė rakinsimės grandinėmis ir kabinsimės dantimis, kad, jei panorėtum pasirinkti kitaip, tau atsivertų ir laboratorijų, ir kareivinių, ir prezidento rūmų durys.

Blogiausia, kas gali nutikti šiuolaikiniam feminizmui, tai tapimas išsilavinusių viduriniosios klasės poniučių su ap(si)rūpinta ateitimi klubeliu. Kuo uždaresnis jis bus kitokiems siekiams, viltims ir gyvenimo būdams, tuo dažniau girdėsime pareiškimą „[aš už tai ir tai], bet ginkdie, aš ne feministė”. Žmogos gebėjimo priimti apgalvotus sprendimus nereikėtų sieti su intelektu, net jei daugeliu atvejų tai sutampa.

Pirmam bakalauro studijų semestre man įsiminė Doc. V.Radžvilo skirtis tarp intelekto, proto ir išminties (esu tikra, kad ne jo sugalvota, bet išgirdau iš jo). Tikslių apibrėžimų neprisimenu, bet esmė maždaug tokia. Intelektas – tai instrumentinis gebėjimas rinkti, saugoti (įsiminti, mokėti, kaip surasti), apdoroti (analizuoti ir sintetinti, kategorizuoti) informaciją. Radžvilo pavyzdyje iš neapdairumo įkliuvęs programišius, bandęs nulaužti svetimą banko kortelę, yra intelektualus, bet neturi kitų dviejų savybių. Toliau, protas – tai gebėjimas aptikti loginius ryšius ne tiek informacijos viduje, kiek tarp įvairių veiksmų, surasti reiškinių priežastis, atpažinti ir prognozuoti pasekmes. Pažvelgti už savo kompetencijos ribų. Radžvilo programišius, žinantis, ne tik kaip nulaužti kompiuterinę sistemą, bet ir kokia atsakomybė jam tenka pagal įstatymus, kuo jis rizikuoja, gali pasirinkti nerizikuoti arba vogti taip, kad niekas nepagautų. Šia prasme jis yra protingas. Išmintis (čia jau pridedu daug nuo savęs) apibrėžtina kaip gebėjimas įžvelgti gyvenimo dėsnius ir, naudojantis jais, sąžine bei santykių su kitais pajautimu, susikurti ir įgyvendinti savo teisingumo sampratą. Radžvilas čia vartojo žodį „moralė”, bet galim iki nugriuvimo ginčytis, ar tai reiškia sąžinę, ar visuomenėje nusistovėjusias bendrabūvio taisykles, todėl verčiau keisčiau ją žodžiu „etika” – išmintingas žmoga išmąsto, priima ir, pagal galimybes, įgyvendina savo etinius pasirinkimus. Jei grįžtume prie programišiaus, tai jis, prieš pasirinkdamas, kaip elgtis, įvertintų ne tik teisines, bet ir etines pasekmes (sukels kažkam skausmą, pažeis asmens privatumą ir orumą).

Šiame kontekste intelekto ir „protingumo” (kuris dažnai arčiau intelekto nei proto) fetišizavimas gali tapti tam tikru išrinktųjų klubo sienų palaikymo mechanizmu. Intelektas tampa ne tik feminizmo, bet neretai ir asmens vertės matu. Skaitytojas viename komentare prašė kada nors pasvarstyti apie tai, kaip protingumas siejamas su perskaitytų knygų kiekiu. Aš pati myliu knygas ir be jų negaliu. Knygos leidžia išgirsti istorijų, kurių pati niekaip negalėčiau išjausti, padeda lavinti rašymo stilių ir yra tam tikras bendravimo kanalas. Bet man irgi nepatinka, kai jų skaitymas tampa žmogaus vertės matu ar net „poravimosi ritualu”. Knygų skaitymas yra žmogos pasirinkimas, kaip ir kiti laisvalaikio praleidimo ir/arba mokymosi būdai. Kartais knygos pradeda pralaužti vaizduotės ir gebėjimo susitapatinti sienas, jei gyvenimas nykokas ir vienodas. Tuo tarpu turbūt visi esame sutikę žmogų, kurie neturi jokio formalaus išsilavinimo, bet gali papasakoti neįtikėtinų istorijų.

Taigi man patiktų, kad žmogos siektų išminties, lavintų gebėjimus etiškai būti kartu su kitais ir kartais panirti į marksiškąjį grynąjį buvimą (kai žmoga sau yra tiesiog žmoga), suformuoti bei įgyvendinti savo teisingumo sampratą. Protas ir intelektas tepasitarnauja tam, bet jie tikrai neprivalo būti bilietais į asmens išsilaisvinimą.