Filmas apie jaunimą. Su trumpais, kasdieniškais, bet daugiaprasmiais dialogais ir egzistencine tuštuma pabaigoje. „Žalias pavasaris” – tokį ir įsivaizduoji žiūrėdamas filmo pradžią, supažindinančią su grupe gerai sutariančių, perspektyvių jaunuolių. Bet netrukus idilė išsisklaido.
Iš tiesų, visi gražūs dalykai pamažu nyksta, kartu sklaidosi jaunatviškos svajonės. Mokyklos baigimo nuojauta įneša įtampos. Vienų jaunuolių laukia studijos ir darbas, kitų – visuomenės užribis ir nusikalstamos struktūros. Žiaurumo niekas net nebando nuslėpti. Kankinimo būdai stebina išradingumu. Paklaustas, kur dingo bendramokslis, vienas iš herojų ramiai atsako: „Nužudžiau”, ir nusišluosto rankas į kito bendramokslio švarką.
Čia nėra gerų ir blogų. Žudikas, paklaustas apie savo svajones, pirmiausia pamini taiką pasaulyje, ir iš jo pasišaipoma, esą tai – nieko konkretaus. Pamažu tirpsta paskutiniai jaunatviško idealizmo likučiai. Mirtis įsiskverbia į jaunuolių pasaulį kaip natūralus aplink klestinčio žiaurumo tęsinys. Beprasmė mirtis – visi tampa gimnazijoje galiojančių žiaurumo taisyklių aukomis. Iš šono žiūrint – beprotybė. Bet herojams – visas gyvenimas.
Jums patiks, jei patinka Takeshi Kitano stilius ir mėgstate pamąstyti po filmo.
Jums nepatiks, jei jautriai reaguojate į išradingas paaugliškas inkvizicijas arba labiau mėgstate veiksmą nei būsenos kitimą.