Deola baigė internatinę mokyklą Jungtinėje Karalystėje, įgijo rimtą specialybę, nusipirko butą Londone (neprastoje zonoje), gavo darbą su prasme, tad kodėl nuo jos niekaip neatstoja? Kas neatstoja? Nagi viskas — šeima, miestas, kolegės (šiame tinklaraštyje moteriškoji giminė vartojama kaip bendrinė), visuomenė, sistema… Reikėtų susirinkti dar daugiau varnelių, užsidėti dar daugiau pliusiukų. Artėja keturiasdešimtmetis — kur vyras ir vaikai? Draugės daro įspūdingesnes …
Elif Shafak, The Island of Missing Trees
Išklausiusi FT Weekend tinklalaidę, kurioje kalbėjo ir ši autorė, skubiai įsigijau knygą apie Kiprą, medžius, politiką ir žmones, ruošdamasi ja mėgautis. Juk šitiek daug pasakojimo elementų pataiko tiesiai į dešimtuką! Knyga apie migraciją ir tapatybę — štai jums pagrindinė veikėja Ada, auganti JK, paveldėjusi graikišką ir turkišką tapatybes. Knyga apie medžius — štai jums visą pasakojimą centruojantis figmedis ir kalnas …
Michael Ende, „Momo”
Kai kurios storos knygos ilgai laukia savo valandos (tiksliau, savaitės), nes jas sunku pasiimti su savimi. Todėl šis romanas-pasaka tapo mano priešnaktinių skaitinių palydovu, nors turtingas ir man neįprastas vokiškas žodynas anaiptol neleido atsipalaiduoti. Vienaip ar kitaip dabar jau ir aš galiu pasidžiaugti perskaičiusi šią aštuntojo dešimtmečio klasiką. Daugiau pasiskaityti apie romaną galite jo Vikipedijos puslapyje.
Cathy Glass, „Please don’t take my baby“
Šią neišgalvotą istoriją galima sutrumpintai papasakoti įvairiai. „Pasišventusi globėja pakeičia sunkiai besiverčiančios merginos gyvenimą“. Arba „tikra istorija atskleidžia, kas iš tiesų slypi po paauglių nėštumų statistika Didžiojoje Britanijoje“. Netgi, jei norite, „pokvailė mergšė vis prisidirba, bet gauna dar vieną šansą“. O gal „asmeninė istorija parodo, kaip svarbu socialiai pažeidžiamai žmogai turėti socialinės rūpybos komandą“. Holivudas tokią istoriją ekranizuotų vienaip, bet …
Deborah Orr, „Motherwell“
Studijuodami politikos mokslus, dažnai svarstydavome, kokie skirtumai yra reikšmingi politinei sistemai. Ar sunkiau demokratiškai valdyti šalį, kurioje daug skirtingų kalbų ir papročių? Ar tam tikros politinės vertybės suderinamos su kai kuriomis kultūromis? Ar socialinė klasė vis dar politiškai aktuali? Tais laikais mums būtų buvę pravartu kai kuriuos akademinius svarstymus pakeisti autobiografijomis apie gyvenimą skirtumų pasaulyje. Neseniai mirusios žurnalistės D. Orr …
George Szirtes, The photographer at sixteen
„Ji norėjo gyvybės, bet tik puoselėtinos, uždarytos ir atsidavusios,“ – rašo Vengrijoje gimęs Jungtinės Karalystės autorius George’as Szirtes’as apie savo motiną ir jos santykį su namais, augalais, naminiais gyvūnais ir šeima. Jo chronologiškai atvirkščią pasakojimą pradedame su nelabai malonia moterimi – sudėtingo likimo, liūdna, tas tiesa, bet kartu – savanaude, stokojančia empatijos, primetančia savo norus savo šeimai. Autoriui vyniojant jos …
Cai Emmons, „Weather Woman“
2016 m. Jeilyje susipažinau su rašytoja Cai Emmons, siekiančia apjungti mokslinės fantastikos, pasakos ir klimato distopijos žanrus kūrinyje, kuriame lygiagrečiai vyniotųsi antgamtinių galių turinčios orų pranešėjos, skęstančios salos gyventojo ir Brazilijos jaunuolių, ieškančių, kur nusipirkti švaraus vandens, gyvenimai. Veikėjų sampyna man labai patiko, tad, nusipirkus romaną, šiek tiek nuvylė tai, kad autorė nugenėjo tas ne Vakarų šalių gijas ir visą …
Vaiva Rykštaitė, „Kostiumų drama“
LRT perskaičiusi du rašytojos Vaivos Rykštaitės tekstus, sumaniau nupūsti virtualias dulkes nuo pernai įsigyto jos romano „Kostiumų drama“ ir pabaigti jį skaityti. Kaip ir anksčiau skaitytoje knygoje, kurios recenziją parašiau angliškai, čia sutinkame užsinuobodžiavusią veikėją, trokštančią patirti gyvenimo intensyvumą. Ir ano romano Vaiva, ir šiojo Lėja galėtų būti įvardytos kaip „fyfos“, pro kurių romantiškus troškimus visgi prasiveržia filosofinė gelmė, ir …
Terry McMillan, „Who asked you?”
Apžvelgusios savo socialinį ratą, greičiausiai rastume bent vieną giminaitę ar draugę, kurios pasirinkimus, nors tu ką, neįtikėtinai sunku suprasti. Jos norai geri, ji miela ir niekam blogo nelinkinti, bet didžiausias jos talentas – prikurti problemų sau ir kitoms. Šioje knygoje tokių personažių – geras pustuzinis.
Patty Blount, „Someone I used to know”
Kai mokykloje skaitydavom Žemaitę, daug kas raukėsi nuo jos didaktikos. Tačiau mokyklinės programos buvo nepermaldaujamos: literatūra turėtų paaugles šio to išmokyti. Kiek akivaizdus noras apšviesti ir pamokyti turi/ gali būti paauglėms ir jaunimui skirtoje literatūroje?