Neseniai žinomo viešojo intelektualo Laimanto Jonušio Facebook profilyje užvirė diskusija apie mano blogą. Būtent apie tai, ką išdėsčiau , – kodėl rašau moteriška gimine: vienaskaitinius daiktavardžius, susijusius su žmogomis, – jei subjekto lytis neaiški, daugiaskaitinius – jei į kategoriją įeina ar gali įeiti moterų. Ketinu greitai išdėstyti tai puslapyje „Apie“. Su L.Jonušiu susipažinau 2006 m. per Europos dieną. Jis tada …
Feministinė teorija ir bendravimo ribos lėktuve
Ir nutik tu man taip… Vakar, grįžtant iš komandiruotės, įsigrūdau į miniatiūrinį, kokie visada skraido į Lietuvą, lėktuviuką, pasidėjau daiktus ir laukiu, kol kaimynas užleis man priklausančią vietą prie lango. „You want to sit there? No problem,“ pasakė kaimynas. Įsirangiau į kėdę – net man vietos pasirodė ne itin daug. Pasiėmiau knygą ir tikėjausi ramios, niekuo nuo kitų nesiskiriančios kelionės. …
Karšto interviu odisėja: kai mėgstama išskaityti daugiau, nei parašyta
Baisiai spirga kiti darbai, bet smagu pasidalyti su tinklaraščio skaitytojais istorija apie vieną interviu, kurį paėmiau anksčiau šį rudenį. Nors paprastai neskaitau komentarų savo tekstams, tačiau pasirinktoje žiniasklaidos priemonėje komentuoja tik registruoti skaitytojai, taigi komentarai vertingesni ir vertesni dėmesio. O buvo taip. Greičiausiai dauguma būsite girdėję apie vadinamąjį nacių medžiotoją Efraim’ą Zuroff’ą – jis yra Simono Wiesenthal’io centro Jeruzalės skyriaus …
Įsikultūrinimas į judaizmą: Tikra istorija
Tai štai, kaip kad žadėjau, papasakosiu istoriją vieno žmogaus iš Lietuvos, kuris praėjo visą procesą ir perėjo į judaizmą. Tai pirma istorija, kurią taip išsamiai teko išgirsti iš pirmų lūpų, o kai surinksiu daugiau, parašysiu normalų straipsnį. Taigi susipažinkite su labai šauniu „naujuoju žydu” Donatu 🙂
Filmas „Wristcutters: a love story”
Su draugu žiūrėjau filmą „Wristcutters” – labai rekomenduotinas lietuviams. Galėtų net rodyti mokyklose šviečiamaisiais tikslais. Iki smulkiausių detalių apgalvotas siužetas paremtas izraeliečio rašytojo apsakymu. Dekanonizuoja savižudybės dramatizmą ir nukelia pagrindinį veikėją į „norėjau kaip geriau, o išėjo kaip visada” būseną. Kartu pasvarstoma apie žmonių prigimtį bei polinkius. Net po mirties, teigia filmas, išlieka biurokratija, manipuliacija, noras naudotis kitais. Įmetama keletas …
Krizės landšaftai
Nauji miesto trupiniai: Prie šiukšliadėžių kalbasi moteris ir vyras. Ji sako (rusiškai): „Niekam nereikalingi tie balandžiai. Juos užmušinėti reiktų”. Vėlai vakare važiuoju autobusu. Prie Akropolio įlipa apsaugininkas (su uniforma) ir jo kostiumuotas draugas. Apsaugininkas pasakoja (garsiai, visiem girdisi), kad Maxima negali parduoti neakcijinių prekių, taip pat kad dėl krizės metė rūkyti, geria tik akcijinį alų, kad kasininkėm moka minimalius atlyginimus ir …
Gatvė ir demokratija
Kaune netikėtai patekau į neakcijinį, neidėjinį, neproginį gatvės vyksmo sūkurį. Chebra grojo būgnais, garsus komponavo DJus, keli rodė triukus su virvėmis ir lazdomis, buvo vaikų, kurie išbandė ir virves, ir būgnus, ir viską, o viena mergina ant kilimėlio jogavo sau (nors turiu įtarimą, kad labiau kitiems, bet gerai, kad atrodė kaip sau). Pamačiusi, kad dvi merginos paišo kreidelėmis, prisijungiau prie …
Vilnietiški trupiniai
Eidama pro Katedrą, pamačiau, kad viena jos siena apraizgyta tvarkingais pastolių narveliais, tarp kurių laipioja darbininkai. Ta siena dar niekada neatrodė taip gražiai, ir japonės tetulytės net nefotografavo žiūrėdamos. — Ant „fluxus tilto”, iš kurio užrašo liko tik U, lygtai jau išsitrina juodas užrašas „nemyžk”. Mane jis visada labai domino: ką jis draudžia? Nuo tilto? Po tiltu? Viešosiose erdvėse? Ant …